Vaiduoklių sala

Anglija nuo seno laikoma mėgiamiausia vaiduoklių vieta. Visi jau priprato, kad senovinėse pilyse anapusinės būtybės gąsdina smalsius turistus. Kokis gi pilis be vaiduoklių, be baisių paslapčių ir niūrių legendų? Niekas jų rimtai nebijo, tačiau tikri britai visgi stengiasi laikytis nuo panašių vietų kuo toliau.

Paskutiniais metais vaiduoklių elgesys nepaaiškinamai pasikeitė. Anksčiau juos matė dažniausiai kapinėse ir senuose statiniuose. Netikėtai paaiškėjo, kad šie subtiliojo pasaulio pasireiškimai, apgaulingai panašūs į gyvus žmones, klajoja palei kelius ar stovi kelkraščiuose it kelių policijos patruliai. Juos pastebėdavo pravažiuojančių mašinų vairuotojai, bet niekam nepasisekė apžiūrėti atsargių vaiduoklių kaip reikiant, iš arti. Į BBC kvietimą papasakoti apie savo susitikimus su vaiduokliais ant plento, iškart atsiliepė du su puse tūkstančio žmonių. Kai kurie iš liudininkų galėjo patvirtinti savo pasakojimus nuotraukomis.

Galima įsivaizduoti, kad vaiduokliai veisiasi kur nors miškuose, šalia nepraeinamų pelkių, tačiau liudininkų ten nebūna, ten retai kas užklysta. Užtat gyviausiose trasose, nuo ryto iki vakaro užkimštose transportu, vaiduokliai sutinkami dažnai.

Kaip nebūtų keista, daugelis pranešimų ir nuotraukų labai panašūs – galbūt žmonės matė vienus ir tuos pačius vaiduoklius. Kaip galima paaiškinti iš mokslo pozicijų tokius keistus reiškinius? Mažai tikėtina, kad tiek daug anglų staiga ėmė kankinti haliucinacijos.

– Nejaugi kolektyvinė pasąmonė iškrėtė mums tokį pokštą? – samprotauja Bobas Rikardas, žurnalo Fortean Times leidėjas, susirūpinęs tokiu plačiu rezonansu, kokį iššaukė visuomenėje klausimas dėl vaiduoklių keliuose.

Dauguma “pakelių vaiduoklių” įsikūrė plente A23 tarp Londono ir Braitono. Beveik visuose daugybės liudininkų pasakojimuose pasikartoja trijų vaiduoklių aprašymai, vienas už kitą baisesnių: tai maža mergaitė be rankų ir kojų, aukšta plona figūra su senamadišku siauru paltu ir petingas vyriškis su kriketo žaidėjo kostiumu. Žmonės iš skirtingų miestų, nepažįstami vienas su kitu aprašė šias figūras pakankamai detaliai ir praktiškai vienodai. Visi pažymėjo, kad važiavo pakankamai greitai, bet matė bekūnes būtybes visiškai aiškiai. Šios figūros buvo tokios nevėkšliškos, gąsdinančiai negyvos, nors ir judėjo, kad žmonės jautė, kaip jiems iš siaubo šaltis bėgo per nugarą – sustoti tikrai nesinorėjo.

Glosteršyro apylinkėse daug vairuotojų ir keleivių matė didžiulio vienuolio vaiduoklį. Plente M6 Birmingermo apylinkėse dažnai pasirodo paslaptingas vaiduoklis-automobilis. Somersete tarp Nani ir Fromo daug kartų pastebėtas vaiduoklis su pakelta ranka, balsuojantis ant plento. Velse yra dvi “įtartinos vietos”. Palei Laigenaitą pravažiuojančius gąsdina vaiduokliška moteris, visa apsirengusi baltai, su iškreipta grimasa, baisiu veidu. O Seint Afene, slėnyje palei Glamorganą, “budi” prie kelio moters vaiduoklis, šįkart ne toks baisus.

Vaiduokliai, klaidžiojantys palei kelius, šie naujieji vaiduokliai – visai ne tokie, kokie gyvena pilyse. Sėslūs, “naminiai” vaiduokliai niekur bedingo ir kaip ir anksčiau laikas nuo laiko primena apie savo egzistavimą.

Londono Hempton Korto rūmuose, atviruose lankytojams, netgi organizuotos originalios naktinės ekskursijos. Iš pradžių svečiai susirenka vėlų vakarą senovinėje virtuvėje ir taikiai šildosi prie židinio. Paskui kiekvienam įteikia žibintą ir grupė keliauja į ekskursiją “Henriko VIII-ojo pėdsakais”. Kad sustiprintų įspūdį, lankytojai persirengia atitinkamais pirmosios XIV amžiaus pusės kostiumais. Svečiams, ieškantiems aštrių pojūčių, įdomiausia šalta Medžioklės galerija, kur švilpauja skersvėjai ir pagal padavimą vaikštinėja penktosios karaliau žmonos Ketrin Hovard, nubaustos mirties bausme, šmėkla.

Vaiduoklių medžiotojai įjungė į savo anapusinių reginių kolekcijas “kelių vaiduoklius”, tačiau ištirti šį reiškinį dar sunkiau negu registruoti koridoriuje šaltus oro srautus, atsirandančius nežinia iš kur…

Labiausiai patyrusiu britų vaiduoklių medžiotoju laikomas Ričardas Vaizmenas. Jaunystėje jis pradėjo savo profesionalią veiklą kaip magas. Jis buvo magiško būrelio narys ir nežiūrint į jaunumą, turėjo ten didelė įtaką. Paskui Vaizmenas tapo diplomuotu psichologu ir mokslų daktaru. Jis dalyvauja TV programose ir yra plačiai žinomas savo šalyje kaip skeptikas ir antgamtinių reiškinių demaskuotojas.

Daktaras Vaizmenas ištyrė Medžioklės galeriją ir padarė išvadą, kad ten nieko nėra, išskyrus paprastus skersvėjus. Vaiduoklių medžiotojas apklausė 450 rūmų lankytojų. Jį domino, ką jie jautė lankymosi metu, ypač galerijoje su vaiduokliais. Po šios apklausos jis pastatė infraraudonają kamerą toje vietoje, kur dauguma apklaustųjų pajusdavo šaltą dvelksmą.

– Ši galerija – ne paprastas koridorius. Juk ten yra aklinai užvertos durys ir susidaro zonos su įvairiomis temperatūros sąlygomis. O žmonės jaučia, kai jie įeina į šalto oro bangą. – taip paprastai paaiškino Vaizmenas “kapų šaltį”.

įsitikinęs skeptikas, daktaras Vaizmenas nesugebėjo patenkinamai paaiškinti visus paslaptingus reiškinius, susijusius su vaiduoklių pasirodymu. Medžioklės galerijos lankytojai jautė ne tik ledinius skersvėjus, bet ir kažkieno rankų prisilietimus. Tokių atvejų buvo nemažai. Joks skersvėjis negali sugriebti žmogaus už alkūnės. Jei koridoriuje pučia iš celių, normalūs žmonės paprastai susigūžia nuo šalčio, bet nejaučia baimės.

Baisiais pasakojimais apie šaltus vaiduoklio prisilietimus daktaras Vaizmanas nusprendė netikėti. Bet jis neneigia, kad galerijoje yra keista “šalčio dėmė”, kurios neįmanoma paaiškinti skersvėjais.

Galbūt vaiduoklių medžiotojas kada nors prisikapstys ir iki “pakelių vaiduoklių”, o juk keliuose nėra nei durų, nei skersvėjų…