Sparnuotos būtybės iš kito išmatavimo

Skraidantys žmonės žinomi nuo neatmenamų laikų. Beveik visų tautų pasakos ir legendos pasakoja apie sparnuotą būtybę, panašią į žmogų. Bet tik paskutiniu laiku į tai kreipiamas didesnis dėmesys, mėginant suprasti, su kuo gi teko susidurti žmonijai savo gimtojoje planetoje? Anksčiau už visus “skraidančiais žmonėmis” susidomėta Amerikoje. JAV karinių pajėgų archyve, skirtame NSO problemai, yra Viljamo Lembo iš Nebraskos pranešimas. 1922 metų vasario 22 dieną 5 valandą ryto Lembas medžiojo netoli Hjubelo. Staiga kažkur iš dangaus pasigirdo keistas aukšto tono garsas. Viljamas pakėlė galvą ir pamatė didelį tamsų objektą, skrendantį virš galvos.

Paskui skraidanti “būtybė” nusileido panašiai kaip aeroplanas ir ėmė eiti, palikdama pėdsakus giliame sniege. Ji buvo ne mažesnio kaip 8 pėdų ūgio. Būtybė praėjo pro medį, už kurio slėpėsi Lembas ir pasislėpė. Viljamas pamėgino pasivyti ateivį, sekdamas pėdomis, tačiau taip ir nepasiekė jo.

O štai dar keli tokių pat nuostabių susitikimų aprašymų iš to paties archyvo. Įvykiai klostėsi netoli Poin Plezanto miestelio.

Vėlų 1966 lapkričio 15-osios vakarą, 22.30, dvi jaunos sutuoktinių poros iš amerikiečių miestelio Point Plezant, Skarberiai ir Maletai, nuvažiavo automobiliu už miesto pas savo draugus. Jaunuoliai pasiklydo. Kai važiavo pro atlapotus vartus, viena iš moterų staiga išsižiojo iš nuostabos.

Visi pažvelgė į tamsą ir… pamatė du ryškiai raudonus apskritimus. Jie buvo dviejų colių skersmens ir buvo išsidėstę per šešis colius vienas nuo kito. Staiga jie atsiskyrė nuo pastato, judėdami link mašinos ir visi pamatė… didžiulės būtybės akis.

Bendrais bruožais būtybė buvo panaši į žmogų, tik buvo nepalyginamai didesnė. Ūgis buvo šeši su puse-septynios pėdos. Ir ji turėjo didžiulius sparnus, sudėtus už nugaros. Raudonos, didžiulės lyg automobilio žibintai akys, atrodė, veikė sėdinčius mašinoje hipnotizuojančiai, ir visi keleiviai minutę sėdėjo nejudėdami, neatitraukdami nuo sutvėrimo akių. Paskui kažkuris iš keleivių suriko: “Dingstam iš čia!” Mašina išlėkė į plentą. Ant nedidelės kalvos jaunuoliai pamatė dar vieną, lygiai tokią pačią būtybę. Kai lekianti mašina susilygino su ja, būtybė išskleidė sparnus panašiai kaip šikšnosparnis ir pakilo vertikaliai aukštyn. Mašina spaudė beveik šimto mylių per valandą greičiu, tačiau “paukštis” laikėsi virš jos, be to, nė karto nesumosavo sparnais.

1966 lapkričio 17 dieną 7-uoju plentu važiavo 17-metis vaikinas iš Point Plezanto miestelio. Netikėtai “didelis paukštis” atsirado šalia jo mašinos ir persekiojo ją maždaug mylią. Lapkričio 25 dieną 7.15 ryto jaunas batų pardavėjas Tomas kuris važiavo automobiliu ir pamatė aukštą į žmogų panašią figūrą, stovinčią laukuose netoli kelio. Netikėtai ji išskleidė porą sparnų ir pakilo vertikaliai kaip sraigtasparnis aukštyn. Vaikinas lėkė mašina 75 mylių per valandą greičiu, tačiau “skraidantis žmogus” neatsiliko. Ir štai kas įdomu. Visiems Point Plezanto gyventojams, mačiusiems skraidančius monstrus, atsirasdavo didžiulis baimės jausmas.

Maždaug tuo pačiu metu skraidanti būtybė pasirodė netoli Niu Heiveno Vakarų Virdžinijoje. Sekmadienio rytą 18-metė Koni grįžo iš bažnyčios automobiliu. Kai ji važiavo pro apleistas vietinio golfo klubo pievutes, šone pasirodė didelė pilka figūra, kurios ūgis buvo ne mažiau kaip septynios pėdos. Tačiau ne ūgis atkreipė Konės dėmesį, o akys: didelės, apvalios, degančios raudona ugnimi. Staiga figūrai už nugaros išsiskleidė sparnai ir ji lėtai, be garso pakilo vertikaliai aukštyn, kaip sraigtasparnis. Skrydžio metu būtybė nemojavo sparnais.

Praėjo keli dešimtmečiai ir “skraidantis žmogus” vėl pasirodė, šįkart Anglijoje. 1993 metų lapkričio 16 dieną keturi vaikinai ir Kento grafystės grįžo namo iš šokių tyliu užmiesčio keliu netoli Sendling Parko. Staiga už medžių prie kelio pasigirdo šakų traškesys ir didžiulė juoda figūra pakilo iš krūmų tiesiai virš jų. Ji buvo žmogaus dydžio ir su sparnais, panašiais į šikšnosparnio.

Labai panašią būtybę matė ir Rusijoje, Jaroslavlio srityje. Studentas Igoris Kulešovas buvo pasiųstas į Nagorjės kaimą Pereslavlio rajone žemės ūkio darbams. Kartą rugsėjo vakare 1979 metais jis su pažįstama mergina išėjo pasivaikščioti į pievą. Saulė jau leidosi už horozonto, prasidėjo ankstyvosios sutemos. Netikėtai studentas pamatė, kad iš tos pusės, kur ką tik nugrimzdo saulė, 25-30 metrų aukštyje nuo žemės lėtai skrenda kažkoks tamsus daiktas. Kai jis priartėjo, pavyko įžiūrėti žmogų, lėtai skrendantį oru. Apsirengęs jis buvo skafandrą, primenantį senovės riterio šarvus. Galva buvo panaši į apverstą kibirą. Skrendančio žmogaus kūną supo vos matoma švytinti aureolė… Staiga skrendantis žmogus pakeitė kursą ir pasuko tiesiai į jaunuolius. Skrisdamas jiems virš galvų, jis ištiesė kairę ranką ir skrydžio kryptis pasikeitė, pakrypo link miško, kuriame jis netrukus ir išnyko. Kai “riteris” buvo virš studento ir merginos, jie girdėjo garsą, panašų į medžių lapų šlamėjimą vėjyje.

22 metų studentė Manuela B. iš Parmos matė “skrendantį humanoidą” 1991 metų gruodžio 16 dieną. Pagal jos pasakojimą, tai buvo “tamsiai žalios spalvos raukšlėta ir iš pažiūros nerangi būtybė. Veide matėsi dvi didelės akys, raudonos, apvalios ir mirksinčios. Būtybė judėjo horizontaliai, lėtai, kaip kosmonautas nesvarume, ir sukiojo galvą kaip robotas. Akys jai mirksėjo. Būtybė tai kabėjo ore nejudėdama, tai pajudėdavo iš vietos, tai kildavo, tai nusileisdavo”.

Su kuo gi susidūrė tiek daug, palyginus, liudininkų, pačiuose įvairiausiuose pasaulio kampeliuose? Nežiūrint į tai, kad vienais atvejais pas “skraidančius žmones” buvo sparnai, o kitais – nebuvo, visgi susidaro įspūdis, kad jie turi tą pačią kilmę. Pas visus buvo didelės raudonos akys ir veikė jos hipnotizuojančiai. O sprendžiant iš to, kad būtybės, nejudindamos sparnų lengvai pavydavo greitai lekiančius automobilius, aišku, kad ore jie judėdavo kažkokio kito įtaiso pagalba.

Amerikiečių mokslininkai, dažniau sutikę savo šalies danguje “skraidančius žmones” sukūrė dvi hipotezes apie jų kilmę. Pirmoji susiveda į tai, kad kariškiai naudojo gyvenamuosius rajonus, esančius netoli užslaptintų poligonų ilgalaikiams eksperimentams žmogaus sąmonės valdymo srityje, sukeldavo žmonėms masines haliucinacijas. Antroji hipotezė kalba apie tai, kad sparnuoti pusiau žmonės pusiau paukščiai egzistuoja iš tikrųjų. Jie periodiškai pasirodo mūsų išmatavime, o paskui be pėdsako dingsta į savąjį. Tokiu atveju įdomu būtų sužinoti šio fenomeno pasireiškimo cikliškumą. Galbūt “portalai” į kitus pasaulius atsidaro tam tikru laiku?