Prieglobstis naminukui

Apie naminukus žino visi. Kažkas skaitė apie juos pasakose, kažkas girdėjo iš pažįstamų, o kažkas, galbūt, netgi matė šias paslaptingas būtybes. Būtent paslaptingas. Juk šio reiškinio fenomenas neišaiškintas iki šių dienų. Tai kur gi jo paslaptis?

 

Štai kaip aprašo naminuko pavidalą žymus senovės tikėjimų tyrinėtojas A. Afanasjevas: “Malmytsko valsčiuje naminukas pasirodo žmonėms kaip senukas, kurio ūgis kaip penkiamečio vaiko. Visada su raudonais marškiniais,apsijuosęs mėlynu diržu. Veidas raukšlėtas, barzda balta, plaukai ant galvos geltonai žili, o akys tarsi ugnimi dega”.

 

Kitas rusų tyrinėtojas – Ivanas Kostolovskis, kiek kitaip aprašo naminuko išorę: “Pagal liaudies tikėjimus, naminukas yra visas apžėlęs tankiu kailiu ir minkštais pūkais. Net padai ir delnai jam plaukuoti, tik veidas palei akis ir nosį nuogas. Jo gauruoti padai žiemą atsispaudžia sniege, o delnu naminukas glosto per kojas miegančius,ir tie jaučia, kokia gauruota jo ranka”.

 

Tačiau taip naminukas elgiasi tik su gerais ir darbščiais šeimininkais. Jiems jis padeda: gyvulius pašeria, karčius arkliui iššukuoja. Kitaip elgiasi naminukas su tinginiais. Tokius jis gąsdina, krečia eibes: tai mėšlą naktį išbarstys, tai arklį nuvarys, arba užgriūna ant tinginio naktį ir ima jį spausti ir smaugti, ir daro tai taip stipriai, kai nei pajudėsi, nei žodį pratarsi.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku!

 

Visai dar neseniai, XX amžiaus pradžioje, naminukas buvo realus dalykas daugumai Rusijos gyventojų, ypač gyvenančių kaime. Tačiau dešimtmečiais trukusi kova su prietarais esant sovietų valdžiai suvaidino savo vaidmenį. Dabar net vaikai nebetiki naminuku. Jiems realybe tapo užjūrio vėžliukai ninzės, žmonės vorai ir pan.

 

Laimei, naminukui liko kampelių, kur jį prisimena ir myli. Štai eilutės iš laiško, kurį atsiuntė viena mūsų skaitytoja Tamara V.: “Man naminukas – tokia pati realybė, kaip stalas, už kurio dabar sėdžiu. Tiesa, aš nemačiau naminuko, tačiau nuolat jaučiu jo buvimą savo namuose. Štai ir dabar, kai rašau šį laišką, jis žaidžia ant grindų su katinu. Iš tiesų žaidžia! Tai gerai matyti iš Muskos elgesio. Katinas tai netikėtai šoka į šoną, tarsi norėdamas nuo kažko išsisukti, tai kažką medžioja, tai apmiršta, murkia ir trinasi į kažkieno nematomas kojas. Tai mano naminukas. Bute apsigyvenome tuo pačiu laiku ir štai jau daug metų gyvename draugiškai. Būna, žinoma, kad jis kaip mažas vaikas ima kvailioti. Paslepia mano daiktus arba supainioja mezgimo siūlus. O kartą naminukas mane išgelbėjo. Aš pastačiau virtuvėje virti sriubą, užsiskaičiau ir pati nepastebėjau kaip užmigau. Staiga aiškiai pajutau smūgį į šoną ir kažkas ištarė palei pat ausį: “Virtuvė dega!” Pašokau, nulėkiau į virtuvę, o ten puodo turinys jau išviręs, bet kažkas išjungęs dujinę viryklę. Pabandykite racionaliai paaiškinti šį įvykį! Todėl aš įsitikinusi, kad padavimuose apie naminuką slypi kažkas daugiau už poetinį išsigalvojimą”.

 

Vaikai artimesni nepažintam pasauliui

 

Gyvenančias mūsų namuose ir butuose būtybes galima ne tik pajausti, bet ir pamatyti. Dažniausiai tokiais laimingaisiais būna vaikai. Štai keletas atvejų, patvirtinančių ypatingą vaikų jautrumą naminukui.

 

“Tėti, tėveli! Žiūrėk, koks dėsė keistas pas mus atėjo tiesiai oru”… “Liaukis nesąmones pliaukšti, mums ne tai rūpi. Amžinai išsigalvoji”… Be tėvo ir sūnaus tuo momentu kambaryje nieko nebuvo, tačiau vaikas atkakliai kartojo apie kažkokį “dėdę”. Beje, keistasis dėdė, mažylio žodžiais tariant, greitai išėjo iš kambario kiaurai sieną.

 

O štai dar vienas naminuko pavidalo aprašymas, jį pamatė mažas berniukas Andrejus bute, kur dažnai vyko keisti reiškiniai: indai patys savaime judėjo, girdėjosi keisti garsai. Andrejus kelis kartus parodė į kampą tarp servanto ir sienos ir išsigandęs sakydavo: “Senelis! Ten senelis!” “Senelio” išvaizdą nupasakojo Iročka, maža mergaitė, gyvenusi priešais esančiame name. Pagal jos pasakojimą, ji ne kartą matė mažytį seneliuką su balta barzda, išeinantį iš laiptinės, kur gyveno Andrejus. Be to, tasai seneliukas kažkodėl nieko neavėjo.

 

Nors dažniausiai naminuką mato tik vaikai, kartais jis pasirodo ir suaugusiems. Be to, kaip taisyklė, tai atsitinka su žmonėmis, išgyvenusiems kažkokį stiprų sukrėtimą, pergyvenusiais nervų priepouolį. Parapsichologai mano, kad nelaimė praveria mums langą į pasaulį, kuris yra nematomas šiuolaikiniam racionaliam žmogui. Būtent tai atsitiko su Vladimiru I. Po keturių bendro gyvenimo metų jie su žmona ėmė vienas kito taip nekęsti, kad išsiskyrė. Čia ir įvyko susitikimas, kurį Vladimiras iki šiol prisimena su siaubu. Ir nors jis visada buvo tvirtai įsitikinęs, kad stebuklų pasaulyje nebūna, susitikimas su naminuku sukrėtė jį: “Jo žvolgsnis paralyžuoja. Kvėpuoti, judėti neįmanoma. Liko vienas būdas apsiginti – kas ką peržiūrės akimis. Jo žvilgsnis skvarbus, aršus, deginantis”.

 

Susitikimas truko 30 sekundžių. Paskui “jis” skubiai pasitraukė prie sienos, įėjo į ją ir ištirpo. Akys išnyko paskiausiai. Naminuko ūgis buvo apie pusantro metro. Veidas pailgas, akys nedidelės, nosis plona, ausys apvalios. Pečių plotis apie pusė metro. Visas pasidengęs rudu kailiu. Tačiau, nežiūrint į kailį, nosies, lūpų, ausų kontūrai matėsi gerai. Kaip patvirtindavo ir atokių kaimų senbuviai, suaugusiems naminukas kažkodėl pasirodo ne kaip senukas, o kaip būtybė, visiškai padengta kailiu.

 

Štai Valerijus K. mėgo ilsėtis nuo maskvos triukšmo savo vasarnamyje Alabino kaime. Ten jis ir susitiko su mažu, kailiuotu padaru. Naktį pabudo nuo jausmo, kad kažkas atsargiai traukia nuo jo antklodę. Ištiesęs ranką link stalinės lempos, Valera įjungė šviesą. Palei jo kojas ant lovos sėdėjo mažas gauruotas žvėrelis – kažkas per vidurį tarp lokiuko ir beždžioniuko.

 

Kurį laiką žmogus ir nežinoma būtybė sėdėjo visiškai nejudėdami ir žvelgė vienas į kitą. Staiga “Gauruotasis” metėsi į tamsią kambario kertę ir prisispaudė prie sienos. Taip, kaip ir atvejyje su Vladimiru, jo kūnas ėmė palaipsniui tirpti ir “įsisiurbti” į sieną. Paskutinis dalykas, kurį Valerijus pamatė, buvo pora tamsių akių, su išgąsčiu žvelgiančių į jį.

 

Iš kur nekviesti svečiai?

 

Naminuko kilmė aiškinama daugybe versijų. Seniausios iš jų yra dvi. Naminukais buvo laikomos mirusių protėvių vėlės, kurios ir po mirties iš meilės palikuonims likdavo kaip jų namų židinio saugotojai. Todėl naminukas įgydavo senelio ar prosenelio pavidalą. Jeigu šeima persikeldavo į kitą vietą, tai ir naminukas palikdavo ankstesnius namus ir sekdavo iš paskos į naują gyvenamą vietą.

 

Rusios perėjimas į krikščionybę pakeitė požiūrį į naminuką. Kaip žinia, po mirties žmogaus siela, priklausomai nuo nuodėmių, pakliūna į rojų arba pragarą. Todėl atsirado tokia legenda. Dievas Babilone nubaudė žmones, drįsusius prasiskverbti į jo paslaptis, sumaišydamas kalbas. O iš pagrindinių kaltininkų atėmė panašumą į save ir paskyrė jiems užduotį amžiams saugoti – ką vandenis, ką miškus, ką kalnus. Kas bausmės momentu buvo namuose, tie pavirto naminukais, kas buvo vandenyje – vandeniais, kas miške – miškiniais. Pagal tikėjimą, nežiūrint į nuodėmės sunkumą, atgaila gali padėti vėl įgyti žmogišką pavidalą.

 

Šiandien naminukais užsiėme ir ufologai. Savotiška tarpinė grandis tarp senovinio naminuko ir šiuolaikinių ufologų tiriamų fenomenų yra poltergeistas. Šį reiškinį ilgą laiką tyrinėjo Igoris Vinokurovas, pirmosios Rusijoje knygos apie poltergeistą “Siaubas” autorius.

 

Poltergeistas jo knygoje figūruoja kaip žiauri ir įnoringa būtybė. Apsigyvenę bute, bildukai ima skraidinti ir daužyti indus, mėtyti drabužius, vartyti baldus. Iš kažkur liejasi vanduo. Šeimininkai, o kartais ir svečiai tamsoje apstumdomi. Ant stalų atsiranda neraštinga ranka rašyti rašteliai su neįgyvendinamais reikalavimais.

 

Igoris Vinokurovas atkreipė dėmesį į panašumus tarp kaip kurių reiškinių, tradiciškai siejamų su poltergeistu ir tarp naminukų išdaigų senoviniuose padavimuose. Kaip pavyzdį jis pateikė jau chrestomatiniu tapusį atvejį, įvykusį moterų bendrabutyje. Būtent po jo poltergeistas Rusijoje gavo švelnybinę pravardė “bildukas”. Bildukas nekviestas apsigyveno merginų kambaryje, bet didelių rūpesčių joms nepridarė. Kartais slėpdavo daiktus, bet kai jos paprašydavo grąžinti, bildesiu duodavo suprasti, kur jie paslėpti. Žodžiu, jis visai nepriminė baisios užsienietiškos “triukšmingos dvasios”, o buvo panašus į išdaigininką naminuką.

 

Kruopščiai analizuodamas padavimus, kuriuos kraštotyrininkai surinko įvairiuose Rusijos regionuose, Vinokurovas rado tarp jų daug istorijų, kurias vienodai sėkmingai galima buvo priskirti tiek poltergeistui, tiek naminukui. Štai, pavyzdžiui, du tipiški pasakojimai iš V. Zinovjevo rinkinio.

 

“Vyras išėjo žaisto kortomis, žmona gulėjo ant krosnies, vaikas – lopšyje. Staiga, lygiai 12 valandą prasideda beldimas – beldžia ir beldžia. Beldžia iš po grindų. O visi sako, kad tai naminukas. Vaidenasi turbūt, juk vyras – kalvis. Žiūri – išlindo kažkas gauruotas. Lopšį supa ir kvatoja, ir kvatoja! Veidas baltas baltas, o pats visas juodas. Štai taip pasupa lopšį ir išnyksta”.

 

Tokiame poltergeisto aprašyme atpažįstame tipišką naminuką. Skleidžiami jo bildesiai, vaiko supimas ir kiti veiksmai visiškai atitinka mūsų supratimą apie jį. Labiausiai paplitusi naminuko išdaiga, sprendžiant pagal legendas ir padavimus, yra būtent bildesiai ir įvairių daiktų suraišiojimas – rankšluoščių, šalikų, kažkodėl mazgais būtinai iš dešinės į kairę. Žmogus paprastai užriša daiktus atvirkščiai.

 

Taip kad, jei ir ne visais atvejais, tai bent dalyje jų po šiuolaikinės triukšmingos dvasios kauke slepiasi vis tas pats naminukas. Kas gi jis – paslaptingas mūsų butų ir namų svečias, kad ir kaip jį bepavadintume? Ufologai duoda kelis atsakymus į šį klausimą.

 

Seniausias rusų ufologas akademikas Jurijus Fominas niekad specialiai nesužsiėmė nei naminukais, nei poltergeistu. Jo interesų sfera daugiausiai yra NSO, spiritizmas, aiškiaregystė, reinkarnacija, žmogaus evoliucija. Tačiau jo hipotezė apie neląstelines informacines paskirstomąsias struktūras – IPS, gali būti pilnai pritaikoma paaiškinti naminuko reiškiniui. Fominas, remdamasis daugiamečiais spiritizmo fenomeno tyrimais, o taip pat žmogaus atmminties galimybių tyrinėjimais, padarė išvadą, kad didžioji mūsų atminties dalis yra laikoma IPS – savotiškame biolauke, esančiame už žmogaus kūno ribų.

 

Po žmogaus mirties IPS – banginio lauko sutankėjimas – neišnyksta. Jis gali egzistuoti ilgą laiką, maitindamasis gyvų žmonių energija. Nereikia tiktai manyti, kad taiu ir yra baisieji energetiniai vampyrai. Bendraudami, žmonės būtinai keičiasi ne tik informacija, bet ir energija. Klausimas tik, kokiu būdu paimama toji energija. Mažų vaikų tėvai gerai žino, kad jeigu vaikas pernelyg įsiišdykavo, jeigu iš jo tiesiog trykšta energija, kartais pakanka tik to, kad mama, tėtis, močiutė ar senelis švelniai paglostytų jį per galvą, ir vaikas iškart nusiramina. Vaikui nuėmė perteklinę, išorėn besiveržiančią energiją. Ir šis veiksmas atnešė vien tik naudą.

 

Mūsų protėvių IPS ir gali pavirsti naminukais. Jie žiūri tvarkos namuose, kuriuose gyvena jų palikuonys, dažnai padeda jiems kasdieniniuose darbuose, o kartais ir baudžia už tinginystę, neūkiškumą. Ta nedidelė energija, kuri jiems reikalinga egzistavimui palaikyti, persiduoda kreipimosi su prašymais metu arba paliekant naminukui maisto. Kartais naminukas gauna energiją iš išdykaujančių, energija į visas puses besitaškančių vaikų.

 

Tokį paaiškinimą patvirtina ir faktas, kad pervažiavus žmonėms į kitą vietą, jų giminaitis-naminukas keliasi kartu su jais. Kartais gyvieji netgi atpažįsta naminukuose kurį nors mirusį savo artimąjį.

 

Nuo šio paaiškinimo nesudėtinga nutiesti giją ir link kito fenomeno – poltergeisto. Prisiminkime, kad jo tyrinėtojas Igoris Vinokurovas domėjosi padavimais ir senųjų fenomenų aprašymais, bildesiais, netikėtais “seneliukų” pasirodymais, mazgų raišiojimais ir t.t. Grįžkime prie Tamaros V. laiško, kuris čia jau buvo cituotas: “Ir štai kas dar man šovė į galvą. Viename laikraštyje aš perskaičiau straipsnį apie ugninį poltergeistą. Man atrodo, kad jis irgi kažkada buvo naminukas, tačiau dėl dabartinės civilizacijos purvo, radiacijos, radijo bangų, chemijos išsigimė…”

 

Išties, jeigu radijo banga ir elektromagnetiniai spinduliavimai, kurių prisotinti šiuolaikiniai miestai, daro poveikį žmonėms ir, medikų nuomone, privedė prie to, kad tarp augančios kartos jau nebeliko sveikų, tai toji pati energija turi veikti ir IPS. Štai tada “triukšmingoji dvasia” ir tampa sergančiu, išprotėjusiu naminuku, kuris vietoje pagalbos ima kenkti savo palikuonims.

 

Михаил БУРЛЕШИН 15,Тайная Власть 2004


Facebook komentarai
8 komentarų "Prieglobstis naminukui"
2500
Rūšiuoti pagal:   Naujausius | Seniausius | Geriausius
Erikas

kaip reikia pamatyti namuose naminuka ar jie visi yra geri

jona

naminukai atrodo kaip mazi plaukuoti kamuoleliai,jie geri

Vidmantas

O man labai patiko šitas straipsnis.Dėkoju iš širdies… :) Naminukas dar atrodo kaip pūkų kamuoliukas.Naminuko rūšių yra labai daug. :)

Lialia

O gal kas žinot kaip naminukas atrodo???Maan darželyje kai buvau maža auklėtojos sakydavo,kad rusyje yra naminukų ir bildukų.Bet męs netikėdavome.Bet kai užaugaupradėjau domėtis tokiais dalykais ir pasidarė įdomu.
Buvome su draugėm apleistame Morge Panvėžyje.Nieko įdomaus ten nebuvo.Tik keisti garsai iš tamsių kambarių sklido.Pasidarė baisu.Bet nieko ;DDD

kamiliuke

o Dainrok kur jy naminuka galima rasti

dainorak

Tai visai ne nesąmones,tai tikra,kad naminukai egzistuoja.As maciau savo naminuka,kai buvau maza,tikiu,kad ir siandien jis musu name gyvena.Tai mazas zmogutis,lyg ir su uniforma,kazkuo primenancia napoleono kariu,su salmu ant galvos.Mums jis saunuolis gerietis,saugantis namus nuo nelaimiu,gerbiamas ir mylimas.

Pikačių.

NEĮDOMU .

atsakovas

tingėjau net laikaą gaišt prie šitos nesamonės. Kas tame fone mėlhnam yra? Primena,hm..

wpDiscuz