Paslaptinga ir bauginanti tamsa

1957 liepą prancūzų laikraščiuose pasirodė istorija apie 54 metų amžiaus Mirej Žene, Provanso miesteliuko Arlio gyventoją. Mirej buvo kvalifikuota ir patyrusi medsesuo, ją mielai kviesdavo slaugyti ligonių ar kaip auklę vaikams. Miestelyje ją pažinojo kaip ramaus būdo, blaivaus proto moteriškę, todėl visus taip nustebino jos pasakojimas apie neįtikėtiną įvykį, kuris jai nutiko vieną vasaros dieną…

1957 liepos 16 maždaug vidudienį ponia Ženė, kaip visada, užėjo į Kotiljonų šeimos namus, pakviesta prižiūrėti jų naujagimį. Paėmusi vežimėlį su mažyliu, auklė išėjo pasivaikščioti į miesto parką. Oras buvo puikus, saulėtas. Dėl karščio dauig miestiečių leido laiką prie upės ir parkas tuo metu buvo beveik tuščias. Mažasis Kotiljonas ramiai miegojo vežimėlyje, auklė įsitaisė ant suoliuko didelio medžio šėšėlyje.

Staiga šviesa prigeso. Viskas aplinkui apsigaubė tiršta, absoliučiai neperregima tamsa. Tai nebuvo saulės smūgio apsekmė, kai žmogui aptemsta akyse, nebuvo tai ir kokios nors ligos simptomas, kadangi ponia Ženės sąmonė liko pilna ir aiški, ji gerai prisiminė visas savo būsenos smulkmenas.

Mažylis pabudo ir garsiai pravirko. Apčiuopomis suradusi tamsoje kūdikį, auklė griebė jį ir stipriai apkabino, stengdamasi nuraminti. Aplinkui viešpatavo visiška tamsa. Kažkur išnyko gatvės triukšmas, gėlių kvapas, paukščių balsai. Ponia Ženė stovėjo, bijodama net sujudėti.

Kaip jai atrodė, tokia būsena tęsėsi ne ilgiau kaip ketvirtį valandos. Tamsa išnyko taip pat netikėtai, kaip ir užgriuvo. Pasirodo, jau buvo vakaras, pradėjo temti. Pūtė aštrus, šaltas vėjas, parke įsižiebė žibintai. Bulvaru vaikštinėjo keletas šiltai apsirengusių porelių.

Auklė su vežimėliu nubėgo link Kotiljonų namų. Ją pasitiko išsigandę, verkiantys tėvai: pasirodo, ponios Ženė ir kūdikio nebuvo ištisas tris dienas. Jų ieškojo policija ir daugybė savanorių, išnaršė visą Arlį, o parke ištyrinėjo tiesiog kiekvieną centimetrą, bet ničnieko nerado.

Žandarmerijoje ponią Žene ilgai ir griežtai tardė: kaip ji paaiškins savo tridienį dingimą? Bet ji tegalėjo papasakoti tik apie tamsą.

Arlio įvykis iki šiol priskiriamas paslaptingiausiems XX amžiaus įvykiams. Tačiau tai ne vienintelis susitikimo su paslaptinga, visa ką paslepiančia tamsa atvejis.

1904 balandžio 2 neįprastai tiršta, visiškai nepermatoma tamsa apgaubė metro stotį Londono rajone Vimbldone, sukeldama sąmyšį tiek tarp daugybės keleivių, tiek tarp metropoliteno personalo. Po kelių dienų įvykio vietoje buvo atliktas griežtai mokslinis eksperimentas, kurio tikslas – sumodeliuoti situaciją ir rasti paaiškinimą įvykiui. Tačiau, skeptikų sumišimui, atkurti tiksliai tokią pat tamsą nepavyko – eksperimento dalyviai vis tiek matė neaiškius žmonių ir daiktų siluetus, matė vienas kitą, matė judančius metri traukinius. Balandžio 2-osios tamsa gi buvo absoliučiai nepermatoma – tarsi stotį būtų užlieję juodu tušu.

Šis įvykis sukėlė tikrą mokslinių ir pseudomokslinių spekuliacijų audrą, tačiau iki šiol liko neišaiškintas. Bet greitai jį užgožė naujas pranešimas apie tamsą, šį kartą ji apgaubė ištisą miestą su 50 000 gyventojų.

1911 kovo 7, apie 16 valandą Luisvilio miestelį Kentukyje (JAV) ap[gaubė tiršta, absoliučiai nepermatoma tamsa, kuri laikėsi maždaug valandą. Tuo metu miestelio gatvėse vyko scenos, vertos Dantės plunksnos. Vėliau daugybė liudininkų smulkiai apsakė visas įvykio detales. Gaila, kad neįmanoma buvo viso to nufotografuoti.

Atsakymo į klausimus apie šio paslaptingo reiškinio kilmę nėra. Egzistuoja daugiau mažiau racionalių versijų, bet mokslas nesugeba visko paaiškinti. Galbūt čia susidurta su erdvės vientisumo pažeidimu ar su skirtingais išmatavimais, o gal šis fenomenas susijęs su Žemės elektromagnetinio lauko svyravimais, kai žmogaus akiai regimoji spektro dalis staiga dėl kažkokių priežasčių pasislenka už regėjimo ribų. Nežinia…