Pagrobimas kiaurai sieną

Portugalijos miestas Koimbra. Pirmosios 1919 metų dienos. Dvasininkų šeimos palikuonis, socialistas ir karingas ateistas Gomešas Kristo,išmestas iš universiteto už atsisakymą dalyvauti religiniuose ritualuose, apsigyvena su jauna žmona ir 6 mėnesių sūnumi jaukiame namuke, įsikūrusiame miesto pakraštyje. Sutuoktiniai laimingi. Gomešas ketina toje ramybėje toliau studijuoti jurisprudenciją, jaunoji mama užsiima buitiniais reikalais ir berniuko auklėjimu. Deja, jau pirmą naktį viskas tampa iracionalu, ko liudininku tampa Kristo bendravardis ir draugas, dvidešimtmetis Gomešas Pradešas.

 

Lisabonos žurnalistė Frondoni-Lakom, Kristo šeimos kvietimu atsidūrusi “piktybinio inkognito” siautėjimo verpete, gavusi Gomešo Pradešo leidimą, šitaip dėsto jo “kitapusinių” įspūdžių esmę, jo paties žodžiais:

 

“Paplepėjęs su draugais, patraukiau viršun, į savo miegamąjį. Vos nusirengiau ir užpūčiau žvakę, kai kažkas atkakliai pasibeldė į langą. Suintriguotas pakėliau rėmą, žvilgtelėjau į išorę. Gatvė tuščia, nieko nėra. Vėl atsiguliau. Netrukus išgirdau kaip visame name kurtinančiai trankosi durys. Durys, kurios buvo į kairę nuo manęs, sugirgždėjo, sitreškėjo, vyriai išlėkė iš kilpų. Aš jas pakėliau – buvo nepaprastai karštos. Išsigandau nejuokais, kada pasigirdo sunkūs žingsniai, artėjantys tiesiai į mane. Kas gi tai galėtų būti?

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku!

 

Uždegtas degtukas ryškiai apšvietė kambarį. Užgeso. Ir štai žingsniai jau man už nugaros. Staigiai pasisuku ir… gaunu antausį. Užverda grumtynės, nematomasis muša tik pirštais ir tiktai per veidą. Pirštai mediniai, briaunuoti it kokie pieštukai. Kiekvieną smūgį palydi gerai jaučiama elektros iškrova. Nebetekau jėgų ir lėtai prisėdau ant grindų, o pro debesis švystelėjęs mėnulis ryškiai apšviečia “mūšio lauką”. Kambaryje nieko nėra!

 

Uždegiau iškart tris žvakes, einu link veidrodžio. Į mani veidą nemalonu žiūrėti – visas išvagotas raudonais, grotų pavidalo randais. Nutariau tvirtai uždaryti langą ir aplankyti jaunają porą. Pritvirtinau prie palangės lango rėmą kabliukais, tačiau nespėju nė žingsnio link durų žengti, kai rėmas, su traškesiu laužydamas staktą, pašoka į viršų. Kabliai, išrauti iš medžio. Mėtosi man po kojomis, jie tokie karšti, kad neįmanoma prisiliesti. Antras bandymas nuleisti rėmą baigiasi apgailėtinai. Įstiklinta konstrukcija suveikia kaip giljotina ir tik per stebuklą nesulaužo man kaklo. Iš po kojų girdisi seno žmogaus juokas, o nuo lubų krinta lipdiniai, nuo sienų tarsi kulkos atsiskiria ir skraido tinko gabalėliai. Sugriebęs kačergą, iššokau į koridorių, tačiau orientuotis erdvėje negaliu. Prieš akis tavaruoja pulsuojančios baltos dėmės, panašios į karnavalo kaukes. Iš apatinio aukšto atsklinda pagalbos šauksmai – tai šaukia tarnaitės. Apakintas “vaiduoklių”, paslystu ir nusiritu stačiais laiptais, susilaužau ranką. Skausmas nepakeliamas. Ir vėl girdisi tas pats piktas seno žmogaus juokas…”

 

Kaip žinoma, poltergeisto fenomenas mėgsta, terorizuodamas gyventojus, klajoti po statinius, kuriuos pamėgo. Dažnai jis išdarinėja tokius dalykus, kurie nesiderina nei su fizikos dėsniais nei su sveiku protu. Ne išimtis ir Kristo šeimos namukas, kur poltergeistas smaginosi neviltin puolusių tėvų akivaizdoje šešis kartus kiaurai sieną pagrobdamas mažylį, nepadarydamas jam jokios žalos, nepalikęs nė vieno įbrėžimo, paguldydamas jį ant šalto virtuvės marmurinio stalo paviršiaus. Kad įsivaizduotumėm, kai visa tai vyko, išklausykime jaunajį tėvą Gomešą Kristo:

 

“Kurtinanti, lydima raudonos spalvos blyksnių, kanonada miegamojo prieangyje liovėsi. Suvokiau, kad grumiuosi su neapčiuopiamu priešu, ir čia man nepadės nei peilis, nei revolveris. Visgi, kai siena susvyravo ir nuo jos pabiro paveikslai, aš, pamatęs, kad atsivėrė plyšys ir iš jos pasruvo mėlyna, gaudžianti liepsna, iššoviau. Šūvis visus apkurtino. Tarnaitės isteriškai raudojo. Žmona, neradusi ložšyje mažylio, prarado sąmonę.

 

Sūnų suradome kitapus sienos, virtuvėje, nuogą. Aprengę mažylį, paguldėme į mūsų lovą. Praėjo dvi valandos. Aš nemiegojau – sėdėdamas krėsle laikiau paruoštą revolverį. Siena vėl susvyravo. Atpratęs stebėtis, aš ramiai stebėjau, kaip smulkūs daikteliai nuo tualetinio staliuko, knygų stirta, žmonos suknelė ir bateliai, priskridę sieną, įsisiurbia į ją. Vaikas išnyko nuo lovos. Ir vėl mes jį suradome, netgi nepabudusį, kitapus sienos, gulintį ant krūvos ką tik iš miegamojo pradingusių daiktų.

 

Siautėjimas kartojosi. Tai buvo nepaaiškinama! Ir nepakenčiama. Atiduočiau pusę gyvenimo už tai, kad sužinočiau, kokiu būdu paslaptingasis pagrobėjas pereidavo kiaurai sieną, aplenkdamas laiptus, kuriais nepasinaudojus neįmanoma pakliūti iš mūsų miegamojo į virtuvę. Kažkas tokio nesuvokiamo yra gamtoje. Kas man pasakys, kas būtent tai yra?”

 

Išsiaiškinti, deja, nesėkmingai, mėgino ir policininkai, ir daugybė savanorių. Gomešas kristo, taip ir netapęs juristu, tačiau tapęs klestinčiu rašytoju, pasakojo portugalų žurnalo “Globus” skaitytojams:

 

Mes sustatėme sargybinius palei duris ir langus, kurie atsidarinėjo patys netgi tada, kai buvo užstumtos sklendės ir užrakintos spynos. Policininkas, užrakintas prausykloje ir ketinęs sučiupti piktadarį, kurio kvatojimas ten girdėjosi, buvo taip sumuštas, kad vos nemirė. Paskui vos nesusiskaldė galvos, mėgindamas atsimušti nuo nematomo užpuoliko. O priešas įsisiautėjo nejuokais. Daiktai akimirksniu buvo išmėtyti iš mūsų skrynių ir lagaminų, tai padarė ilgarankis “sutvėrimas”, kurio vaiduokliškas pavidalas demonstratyviai sutankėdavo iš staigiai atvėsusio oro. Savanoriai, išsidėstę po visą namą, girdėjo tai garsų, tai tylų traškėjimą, riksmus, dejones, juokelius. Tasai, kuris yra aukščiau žmonių, bet žemiau už Dievą, sugalvojo visą šį teatrą, kad sudrumstų mums protus, parodytų, kad antgamtinės jėgos, nežiūrint į elektros epochos progresą, vis dar yra pavojingos ir galingos. Mano šeima pabėgo iš to kitapusinio namo. Mes teisingai padarėme, nes greitai namas iki pamatų sudegė, padegtas tiesaus žaibo pataikymo”.

 

А.Дмитриев “Интересная газета. Магия и мистика”


wpDiscuz