Lakūnų vaiduokliai

Dvasios ir vaiduokliai, turintys intelektą ir protą, suprantama, intriguoja mus labiau, kadangi pasirodo žymiai rečiau, nors, turbūt, būtent jie geriausi įrodymai, kad žmogaus dvasia, keisdama formą, yra nemirtinga.

 

Pranešimai apie interaktyvius (kitaip sakant, užmezgančius kontaktus) vaiduoklius tikriausiai liudija apie tai, kad dvasios siekia kažkokio tikslo. Labiausiai paplitę atvejai, kai vaiduokliai guodžia netekties kamuojamus artimuosius, nors kartais jie gali būti ir mažiau nuspėjami.

 

Keleivinis lėktuvas L 1011 buvo pasiruošęs skrydžiui – borto inžinierius baigė paskutinį prietaisų ir variklių patikrinimą. “Nesikankink” – pasakė jam antrasis pilotas Dokas Repo (ang. Don Repo). – “Aš jau viską patikrinau”. Kitoje situacijoje borto inžinierius būtų padėkojęs kolegai už darbą, bet čia buvo ypatingas atvejis. Repo visai nebuvo šio reiso antrasis pilotas. Ir apskritai jis nebuvo prirašytas prie jokio lėktuvo – Dokas Repo buvo miręs.

 

Dokas Repo ir jo vadas, kapitonas Bobas Loftas (ang. Bob Loft) – aktyviausi iš visų kontaktuojančių vaiduoklių. Dar daugiau, jie yra tarsi pilotų sergėtojai. Jų istorija prasideda nuo to momento, kai abu baigė savo žemišką kelią: 1972 metų gruodžio 29-osios vakarą, kai kompanijos “Rytų avialinijos” lėktuvas, atlikdamas reisą 401 (ang. Eastern Air Lines Flight 401) nukrito į Floridos pelkes Evergleidse. Žuvo 101 keleivis ir visas ekipažas.


Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku!

 

Skrydis vyko labai nervingai, o prieš pat nusileidimą kapitonas Loftas pastebėjo, kad užsikirto priekinis šasi. Antrasis pilotas Repo, kuris to skrydžio metu turėjo dar ir borto inžinieriaus pareigas, sutiko atlikti vizualinę inspekciją ir įlindo “velniui į gerklę” – taip pilotai vadina mažytį remontinį skyrelį apatinėje kabinos dalyje. Apačioje staigiai artėjo pelkė – tai buvo paskutinis vaizdas, kurį matė Repo prieš tai, kai lėktuvas ėmė byrėti į gabalus.

 

Vėliau paaiškėjo, kad pažeidimai buvo kur kas rimtesni, nei galėjo įsivaizduoti Repo ir Loftas. Borto autopilote yra mechanizmas, kuris automatiškai atsijungia, vos tik vairo kolonėlė užima tam tikrą padėtį. Tai štai: autopilotą nustatė skrydžio metu palaikyti 2000 pėdų aukštį, bet kažkas iš ekipažo narių netyčia atjungė sistemą. Per vieną minutę lėktuvas nusileido iki 500 pėdų, nors autopiloto parodymai to neatspindėjo, prietaisas ir toliau rodė 2000. nuskambėjo avarinis signalas, tačiau jo garsas buvo nepakankamai garsus, todėl jo neišgirdo nei Loftas, kuris buvo su ausinėmis, nei Repo, tuo metu buvęs “velnio gerklėje”. Po 20 sekundžių viskas buvo baigta.

 

Loftas ir Repo buvo priskirti katastrofos aukoms, tačiau atpažinti jų liekanų niekas iš aviakompanijos vadovybės, suprantama, negalėjo. Ir nors “Rytų avialinijų” atstovai atsisako aptarinėti šią temą, mokslininkai tyrinėtojai kalbėjosi su daugeliu, kas buvo sutikę šią porą L 10 C lėktuvuose – keista, bet vaiduokliai pasirodo tik orlaiviuose, kuriuose naudojami tvarkingi, suremontuoti mazgai ir detalės iš sudužusio lėktuvo.

 

Kaip pažymima ataskaitose, Bobas Loftas ir Dokas Repo tarsi nusprendė pašvęsti savo kitapusinį egzistavimą ekipažams ir keleiviams, skraidančiais šiais nedidukais “Lokhido” lėktuvais, globoti.

 

Yra nemažai pakankamai įtikinamų liudijimų žmonių, kurie užima pakankamai atsakingus postus – tai pilotai, borto inžinieriai ir netgi “Rytų avialinijų” viceprezidentas. Visi jie, kaip kalbama, šnekėjosi su ekipažo vadu, kuris tik po kažkiek laiko paaiškėjo esąs žuvęs Loftas. Tokių liudininkų nemažai, pavyzdžiui, ekipažo vadas ir dvi stiuardesės tvirtino, kad prieš pakylant lėktuvui matė Loftą ir netgi kalbėjosi su juo, paskui jų akyse jis tarsi ištirpo ore – tai taip stipriai paveikė stiuardeses, kas skrydį teko atidėti. Viena keleivė pasidomėjo pas stiuardesę šaltakraujišku ir nekalbiu vyriškiu, apsivilkusiu avialinijų uniformą, kuris sėdėjo šalia jos – ir čia abiejų moterų, o taip pat ir kitų keleivių akyse vyras pranyko, sukeldamas moterims tikrą isteriją. Vėliau, kai keleivei parodė “Rytų avialinijų” pilotų nuotraukas, ji atpažino savo keistąjame kaimyne žuvusį karininką Repo.

 

Tačiau, matomai, Repo ir Loftas neapsiriboja vien tik savo buvimo demonstracija. Dažnai jie siekia visiškai konkrečių tikslų. Ypač tuo pasižymi Repo. Juk būtent jis tada mėgino padėti borto inžinieriui, o viena stiuardesė matė piloto uniforma vilkintį žmogų (vėliau atpažino jame Repo), kuris taisė lėktuvo orkaitę virtuvėlėje. Kadangi to reiso borto inžinierius tikino, kad jokiais orkaičių remontais jis neužsiėmė, o kitų inžinierių tame reise nebuvo, stiuardesės liudijimas buvo palaikytas pakankamai svariu. Repo taip pat aptikdavo “velnio gerklėje” – matė jį ten borto inžinierius, kuris nusileido ten, išgirdęs keistą stuksėjimą. Stiuardesė Fey Merjuzer matė, kaip Repo žvelgia į ją iš orkaitės “Tristar 318” kambuze. Mergina, suprantama, persigando, pašaukė į pagalbą kolegas ir vienas iš jų, borto inžinierius, kažkada draugavęs su Repo, iškart jį atpažino. Visi trys aiškiai girdėjo Repo įspėjimą: “Lėktuve gali kilti gaisras”. Greitai išties buvo aptitras gana rimtas variklio pažeidimas ir atgalinis šio lėktuvo reisas buvo atšauktas. Įdomu, kad orkaitė “Tristare” irgi turėjo įrengimų, išlikusių po Repo lėktuvo katastrofos, detalių.

 

Apie visus šiuos įvykius nedelsdami pranešė nepriklausomai organizacijai – Skrydžių saugumo fondui, kuri paskelbė tokį verdiktą: “Visi šie liudijimai yra išsakyti patyrusių, patikimų pilotų ir ekipažo narių. Ir mes laikome juos vertais dėmesio. Velionio Repo pasirodymas… buvo patvirtintas borto inžinieriaus”. Federalinės aviacijos agentūros ataskaitose irgi galima surasti duomenų apie gaisrą, kuris vėliau prasidėjo tame lėktuve.

 

Visa eilė pranešimų apie lakūnų vaiduoklius leidžia daryti prielaidą, kad jų pasirodymai buvo chaotiški, tačiau vienas liudijimas kertasi su šia prielaida. Vienas pirmųjų lėktuvų L 1011 pilotų raportavo apie tai, kad Doko Repo vaiduoklis kartą atsirado prieš jį ir pasakė: “Nesirūpinkite. Kitų katastrofų su šio modelio lėktuvais daugiau nebus… Mes to neleisime”.


wpDiscuz