Išnykusi civilizacija: driežažmogiai

Pirmosios civilizacijos laikė savo protėviais driežus, išėjusius iš jūros. Mokslininkai gi pasimetę spėlionėse, kas tuo metu galėjo gyventi Žemėje. Ikiistorinių driežų ir žmonijos legendos yra aktyviai aptarinėjamos mokslininkų jau šimtą metų jeigu ne daugiau. Iš pradžių planetoje išnyko dinozaurai, paskui atsirado žmonės – tartum viskas logiška. Tačiau problema čia slypi tame,kad iki šiol niekas negali pasakyti: o kas gi būtent nutiko tuo laikotarpiu, kai JAU išmirė vieni, bet DAR nebuvo kitų? Viena populiariausių versijų – gigantiškame laiko tarpe, kai dingo dinozaurai (prieš 65 mln metų) ir atėjo žmonės (prieš 2-3 mln metų) Žemėje gyveno paslaptinga nežinomų sutvėrimų rasė…

Tai gana keistas dalykas. – pareiškė interviu žurnalui Nature amerikiečių mokslininkas Robertas Martinas, dirbęs Čikagos Paleontologijos muziejuje. – Tačiau faktas lieka faktu. Pirmieji nežinomų dvikojų būtybių pėdų suakmenėję atspaudai, kuriuos mes aptikome, priklauso būtent tam laikotarpiui, kai išnyko driežai. Kas tai buvo per būtybės – kažkokia nauja rasė ar tiesiog 50 mln metų anksčiau atsiradusios žmoginės beždžionės – to pasakyti negaliu. Nors, be abejo, mūsuose jau vyksta ginčai ir svarstymai, ar ne tie “dvikojai” palaipsniui išnaikino visus dinozaurus, medžiodami juos kaip paprasčiausią grobį?

1961 metais prancūzų tyrinėtojo Sezaro Gemano ekspedicija aptiko sunkiai prieinamame Kongo kalnų rajone (Margerito pikas) pigmėjų “mongų” gentį (apie 40 čiabuvių), kurie niekad neregėjo baltojo žmogaus. Atradimas davė stulbinančius rezultatus. Paėmęs čiabuvių kraujo mėginius, Genas išsiaiškino, kad kraujas pas juos – ne karštas… Žmonės sugebėjo panirti į anabiozę, kaip kad driežai šaltu metų laiku (kas jiems vargu ar buvo reikalinga Afrikos klimato sąlygomis). Gentis meldėsi iš medžio išskaptuotai ant užpakalinių kojų stovinčio driežo figūrai, kurioje galima buvo be vargo atpažinti tiranozaurą. Grįžęs į Paryžių, mokslininkas nedelsdamas ėmė rinkti lėšas naujai ekspedicijai, tačiau ją sutrukdė karas Konge. O po pusmečio Sezaras mirė nuo maliarijos. Naujos ekspedicijos pasiųsti nepavyko – tame regione vyksta aršūs mūšiai tarp vyriausybės kareivių ir vietinių banditų, ir tai jau daug metų neleidžia mokslininkams prisikasti iki čiabuvių, kurių gyslomis teka, galbūt, dinozaurų kraujas. Jei tik per tą laiką jie išvis neišnyko nuo Žemės paviršiaus.

Mongolijoje jau seniai dirba “nepriklausoma” paleontologinė grupė, priklausanti vietinei Mokslų akademijai, kuri bendradarbiauja su kolegomis iš JAV, organizuodama bendrus “vietinių” dinozaurų kaulų tyrinėjimus. Kodėl ten? Būtent Mongolijos Gobio dykumoje yra didžiausias pasaulyje driežų skeletų kapinynas, o taip pat galybė senovės grobuonių kiaušinių “lizdų”. Pasak vienos iš versijų, kurią tiria vietiniai specialistai, dinozaurų epochai einant į pabaigą, šie sutvėrimai ne tik tapo pakankamai protingomis būtybėmis, bet ir galėjo tapti tolimais žmonių protėviais.

– Pažvelgus, kaip dinozauro mažylis išsidėstęs kiaušinyje, matosi, kad jis guli ta pačia poza, kaip šiuolaikinis kūdikis motinos gimdoje. – tvirtina vyresnysis “paleontologinės grupės” bendradarbis Horlogijinas Galsanas. – Anksčiau mes nagrinėjome “dingusios grandies” teoriją kaip ryšį tarp dinozaurų ir paukščių. Tačiau dabar svarstome: o kodėl negalėjo būti taip, kad egzistavo “tarpinė rasė”, kažkas per vidurį tarp žmonių ir gigantiškų plėšrūnų? Juk jeigu pagalvoti, tai patys pirmieji piešiniai ir skulptūros tik tik atsiradusiose žmonių civilizacijose (kad ir tas pats Egiptas, Kinija, Pietų Amerika), vaizdavo žmogadriežius, kaip taisyklė, atėjusius iš jūros: jie buvo laikomi dingusios karalystės valdovais.

Suakmenėję žmogaus pėdų siluetai buvo randami šalia dinozaurų letenų atspaudų daugelyje vietovių, daugiausiai Amerikoje, pavyzdžiui, palei Paluksio upę Teksase ir Fišer kanjone Nevadoje. Tai sukėlė šoką ir aršius ginčus: o ar išvis teisinga evoliucijos teorija? Vieni archeologai kaltino kitus apgavystėmis, tie šaukė apie neišmanymą ir nenorą “suprasti tai, kas akivaizdu”. Profesionalios ir mėgėjiškos ekspedicijos iš JAV ir Kanados daugiau kaip 100 kartų per pastaruosius penkis metus lankė seniai išnykusios indėnų civilizacijos šventyklas Tiaunake, esančias šiuolaikinėje Bolivijoje, kur akmeninės skulptūros vaizduoja žvynuotus žmones – senovės indėnai (kai kuriais duomenimis, Tiauanako imperija buvo įkurta prieš 15 000 metų) vadino tas būtybes savo valstybės įkūrėjomis. Dar daugiau, iškart trys indėnų gentys Bolivijos džiunglėse, iki šiol tebevadina save “žmonėmis-driežais”.

65 milijonai metų – milžiniškas laiko tarpas. Britų dinozaurų tyrimo draugijos profesoriaus Džeremio Melforno manymu, per tą laiką galėjo išvis atsirasti, kas tik nori, apie ką mes supratimo neturime. Įsivaizduokite situaciją: žmonių visuomenė, neduok Dieve, žūsta dėl meteorito kritimo ar branduolinio karo. Tai štai – po milijono metų ramiai susiformuos nauja rasė – ir ji gali taip pat pradingti, o po jos atsiras naujos civilizacijos, kurios nieko nežinos apie ankstesnes. Tokiu būdu, teoriškai po dinozaurų išnykimo iki atsirandant šiuolaikiniam žmogui, galėjo egzistuoti nežinoma mums rasė iš dvikojų būtybių,kurios buvo driežų giminaitės arba paprasčiausiai atskira rūšis. Negalima atmesti ir to, kad jos gyveno vandenyje (iš čia ir senosios legendos apie atlantus), o paskui buvo sunaikintos arba paprasčiausiai išmirė. Laikotarpis tarp dinozaurų žūties ir dabartinio žmogaus atsiradimo ištirtas labai menkai: praktiškai nėra jokių liudijimų, kas tada vyko.

Kai kurios driežų kaukolės, rastos neseniai kasinėjant Gobyje, privertė suvirpėti mokslo pasaulį – mažiesiems plėšrūnams pačioje dinozaurų viešpatavimo eros pabaigoje atsirado gerokai daugiau erdvės smegenims, faktiškai ji padidėjo dvigubai. Ši naujiena sukėlė ginčų škvalą. Buvo išsakomos nuomonės, kad driežai galėjo netgi kalbėtis vieni su kitais savotiška savo kalba. Tai kas gi apgyvendino Žemę prieš 65 mln metų, iki atsirandant joje žmonių rasei – driežažmogiai, žmogbeždžionės ar paslaptinga amfibijų tauta? Nežinia. Juk “prarasta grandis” neaptikta iki šiol…

Dar prieš 200 metų dinozaurų išvis niekas netyrė. Net kai 1769 metais Prancūzijoje buvo rasti suakmenėję ikiistorinių reptilijų kiaušiniai su mažyliais viduje, į tai niekas neatkreipė dėmesio. Rimti tyrinėjimai prasidėjo tik maždaug XIX amžiaus viduryje, kai britų mokslininkas Ričardas Ovenas sugalvojo žodį “dinozauras” (išvertus iš lotynų kalbos – “siaubingas driežas”). Pagal aptiktas liekanas greitai pavyko atkurti pabaisų “portretus”, pačios didžiausios būtybės siekė 40 metrų aukščio (12 aukštų namas) ir svėrė iki 80 tonų. Teorijos apie dinozaurų žūtį atsirasdavo su pavydėtinu pastovumu, tačiau dauguma specialistų mano, kad žvėris pražudė gigantiškas, iki 10 km skersmens meteoritas. Žemėje ir dabar gyvena driežų “palikuonys” ir “giminaičiai”, išlikę milijonus metų – krokodilai, rykliai, vėžliai.

“Интересная газета. Невероятное” №19