Žaibų lizdai

Griaustinio išlydžiai, mušę į vieną ir tą pačią vietą su pavydėtinu pastovumu, padėjo aptikti nežinomos civilizacijos šventyklos griuvėsius.

 

Šis laiškas atėjo į komisiją “Fenomenas” iš Korostenio miesto Žitomiro srityje, Ukrainoje. Štai ką rašo laiško autorius Nikolajus Bolšakovas:

 

“Prieš keletą metų aš nebrangiai įsigijau nedidelį namuką Kupiščio kaime. Su miestu susisiekimas patogus, yra nedidelis žemės sklypelis daržui, o svarbiausia – galima žvejoti, grybauti. Štai ir ėmėm su žmona laisvadieniais važinėti į kaimą, šalia kurio įvyko tai, apie ką noriu jums papasakoti.

 

Viskas prasidėjo nuo to, kad Kupiščiuose ėmė rodytis jauni vyrukai, apsirengę kaip turistai. Pirkosi parduotuvėje degtukų, rūkalų, alkoholio… Sklido kalbos, kad jie įsikūrę stovykloje miške, netoliese, ir kasinėja žemėje duobes. Gal geologai? – pamaniau aš tada. Tačiau susitikau su vienu tokiu ant tvenkinio kranto, kur gaudžiau žuvį ir jis pasakė, kad jie kasinėja žuvusių karių kapus, kad nustatytų jų vardus, kad jų grupė “Paieška” užregistruota srities komitete jaunimo reikalams.

 

Panorau pasižiūrėti į tuos kasinėjimus. Juk “ieškotojai” pasistatė palapines laukymėje, į kurią nenuvarytum jokio vietinio, ši laukymė, vadinama “Žaibus nukreipianti”, turi ne kokią šlovę. Jei tikėti vietine tautosaka, ten kažkada gyveno turtingas ponas, pasižymėjęs ypatingu žiaurumu. Tačiau kartą žaibas užmušė poną ir sudegino jo dvarą. Nuo to laiko žaibai muša į laukymę per kiekvieną griaustinį, praeinantį pro kaimą. O dar, pasakoja žmonės, kartais laukymėje atsiranda keistas švytėjimas ir į dangų nukrypsta spindulys, tarytum kažkur po žeme įsijungtų prožektorius.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku!

 

Vieną vakarą užsuko pažįstamas “ieškotojas” ir pasakė, kad jie rado senų monetų ir reikia nustatyti, iš kokio jos metalo. Turėjo jų kokias dvi dešimtis. Pravaliau jas benzinu ir paaiškėjo, kad monetos varinės. Jos buvo labai senos – užrašai iš kelių raidžių sunkiai įskaitomi, aš tokių niekad nemačiau. Vaikinas atidavė man už litrą degtinės penkias monetas. Varis, paaiškino jis, jų nedomina, tik auksas ir sidabras. Aš viską supratau – pardavimui…”

 

Greitai, kaip papasakojo N. Bolšakovas, ieškotojai vėl pasirodė kaime su savo “Žiguliais”. Mašinoje gulėjų negyvas jų draugas. Jie pranešė kaimo tarybai, kad praeito griaustinio metu jį užmušė žaibas. Nikolajus Petrovičius, iš profesijos – gydytojas, atėjo apžiūrėti lavono. Iš tikrųjų – mirties kaltininkė buvo elektros iškrova. Milicija atliko tardymą, paskui vaikinai išvažiavo ir daugiau kaime nebepasirodė.

 

Tačiau nelaimė laukymėje sudomino patį Bolšakovą. Ypač keistai, kaip jis pats pripažįsta, visa tai atrodė, žvelgiant pro vietinių prietarų prizmę. Jis ėmė lankytis laukymėje ir įsitikino, kad tai išties keista vieta. “Pirmiausia. – rašo Bolšakovas. – pastebėjau, kad grybai, kurių aplinkui pilna, ten apskritai neauga. Antra – jautėsi keistas poveikis, tik žengsi į laukymę, kai staiga krenta nuotaika, padažnėja širdies plakimas, pakyla kraujo spaudimas…”

 

Sprendžiant pagal laiško autoriaus aprašymą, laukymė buvo ryškiai pasireiškianti anomali zona. Čia pastebimas ir geofizinis poveikis tiek augalams, tiek žmonių būsenai. Įsipaišo į klasikinį vaizdą ir žaibų “elgesys”.

 

Iš komisijos “Fenomenas” archyvo:

 

“Žaibų lizdais” liaudis vadina vietas, į kurias žaibai muša su stebėtinu pastovumu. Senovėje tokioms zonoms priskirdavo magiškas savybes. Jas aptverdavo didžiuliais luitais, sukurdami statinius, panašius į Stounhendžą. Ir neatsitiktinai žodis “megalitas” reiškia “Griausmo akmenį”.

 

Afrikiečių burtininkai, kurie, kaip sakoma, turi sugebėjimą valdyti dangaus išlydžius, ir šiomis dienomis naudoja tokias vietas savo ritualams. Brėžia ant žemės ratą ir kartais net kelias valandas iš eilės atlieka ritmišką šokį, kol į pasirinktą vietą netrenkia žaibas. Pataikymo tikslumas stulbina, juk nubrėžto rato diametras retai kada didesnis už 2-3 metrus.

 

Mokslininkai aiškina “žaibų lizdų” paslaptį tokių vietovių elektros pasipriešinimo sumažėjimu. Taip būna, kai žemėje yra vandens šaltinis ar metalo gysla… Ir iš dalies suprantamos darosi legendos apie skitų pilkapių plėšikus, kurie griaustinio metu išsirinkdavo kalvą, į kurią dažniausiai trankė žaibai ir kasė žemę palei apdegintą kanalą, kol jis neatvesdavo jų tiesiai prie aukso. Štai ir maskvietis D. Ananjevas, atsiuntęs laišką į komisiją “Fenomenas”, pasakoja, kad jo vasarnamyje žaibas kelis kartus trenkė į tą pačią vietą. Pasikapstęs, jis aptiko artilerijos sviedinio gilzę, pripildytą sidabrinėmis caro laikų monetų.

 

bet grįžkime prie Nikolajaus Bolšakovo istorijos. Ir taip, ir šiaip apžiūrinėjo jis laukymėje rastas monetas, bet taip ir negalėjo išsiaiškinti jų kilmės. Tada nuvežė jas į Kijevą, kur, kaip jis žinojo, kiekvieną savaitę Darnicos kultūros namuose renkasi numizmatai. Tenykščiai specialistai, pamatę radinį, su susižavėjimu sucaksėjo liežuviais. Paaiškino – tai didžiulė retenybė, Romos monetos ir Bosforo valstybės pinigai. Kai sužinojo, kad jie aptikti Polesėje – dar labiau nustebo.

 

Tada Bolšakovas nusprendė kreiptis į Korostenio kraštotyros muziejų – iš kur laukymėje Romos monetos? Gal žemėje yra dar ko nors? Nors ir iškasinėjo ieškotojai laukymę didelėmis duobėmis, bet juk ne visą – laiko neužteko.

 

“Muziejuje susidomėjo mano pasakojimu. – rašo Nikolajus Petrovičius. – Greitai į kaimą atvažiavo archeologai iš srities centro. Jų darbo rezultatai buvo visiškai netikėti. Mokslininkai atkasė kažkokio senovinio statinio iš monolitinių akmeninių blokų liekanas. Blokų dydis buvo 6×4 metrų. Ten pat aptiko bronzinę kažkokio stabo statulą, kurią kranu įkėlė į “Kamazą” ir išvežė. Rado dar monetų ir daug kitokių smulkmenų. O dar po žeme buvo aptiktos akmeninės plokštės su užrašais, padarytais, kaip pranešė man archeologai, nežinoma kalba.

 

Viskas liudija apie tai, kalbėjo archeologai, kad kažkada šioje teritorijoje (dar prieš atsirandant Kijevo Rusiai) egzistavo kita išsivysčiusi civilizacija. Mokslininkai mano, kad čia senovėje būta maldų vietos, o aptikti griuvėsiai – senovės šventykla. Ir neatsitiktinai ji randasi toje vietoje, kur vyksta anomalūs gamtos reiškiniai, žemėje, kuri pritraukia žaibus. Būtent tokias vietas ir rinkosi senovės žmonės savo religiniams ritualams.

 

Dabar, kaip liudija N. Bolšakovas, archeologiniai darbai toje vietovėje pristabdyti. Anomalinė laukymė apjuosta vieline tvora, ant kurios rudija lentelės, skelbiančios, kad ši teritorija yra istorijos paminklas ir jos lankymas ribojamas.

 

-Griaustiniai mūsų vietovėse – įprastas dalykas. – pasakoja I. Stanovojus iš Sochačių kaimo Koropo rajono, Černigovo srityje. Tarsi kas pritrauktų čia žaibus. Tai jie į kaminą žiebia, tai klojimą padega, tai medį suskaldo į šipulius. Teko kelis kartus matyti ir kamuolinius žaibus. Kartą švytintis rutulys praplaukė pro mane visai arti, atrodė – ištiesk ranką ir paliesi… Jis judėjo lengvai ir lygiai, bet staiga sustojo ir tarsi sunkus svarmuo nukrito ant žemės. Ten liko didžiulė duobė apsilydžiusiais kraštais, jos skersmuo buvo apie 15 centimetrų. Bandėme ištraukti iš dugno, tačiau 6 metrų ilgio karties neužteko… paskui pastebėjau, kad žaibai labai dažnai pasirenka būtent šią vietą.

 

Apie tokią pat apsilydžiusią “skylutę” parašė mums Voronežo gyventojas G. Serovas:

 

”Žaibai lupa ten per kiekvieną griaustinį. Kodėl? Galbūt tiesą seni žmonės kalba, kad tai požeminis šaltinis ieško išėjimo? Rusijoje, pagal padavimus, nuo senovės tokiose vietose kasė šulinius. Ar galima tuo tikėti?”


wpDiscuz