Vaiduokliai nuotraukuose

Vaikystėje Džeksonas Devisas nepasižymėjo ypatingais gabumais ir gavo tik nedidelį išsilavinimą. Viskas pasikeitė 1843 metais.

Septyniolikmetis jaunuolis susitiko su hipnotizuotoju Livingstonu, kuris atrado jame mediumo talentą. Kaip mediumas jis apvažiavo daug Amerikos miestų. Kelionių metu jis nuoširdžiai studijavo medicinines, gamtos mokslų knygas ir mistinius veikalus.

1845 metų gegužės mėnesį Devisas turėjo regėjimą, patyrė neįprastą apreiškimą su paliepimu paskelbti jį vardan tuometinių ir ateities žmonių labo. Jis apsigyveno Niujorke ir somnambuliškoje būsenoje padiktavo savo knygą “Gamtos principai, jos dieviški atsivėrimai ir balsas žmonijai”, tapusia pusantram šimtmečiui spiritizmo biblija. Iš pradžių Amerikoje, paskui ir Europoje atsirado daygybė Deviso pasekėjų.

Pasakojimai apie netikėtus susitikimus su mirusių žmonių dvasiomis ėmė plaukti iš viso pasaulio. Liudininkų žodžiais galima buvo netikėti, jei nebūtų objektyvių įrodymų, kad egzistuoja nematomas, ar, tiksliau, įprastomis sąlygomis nematomas pasaulis. Tokiais įrodymais tapo visų pirma fotografijos.

Pirmas dokumentaliai patvirtintas atvejis, kai buvo nufotografuotas vaiduoklis, užfiksuotas dar 1862 metais. Tai padarė amerikiečių fotografas Memleris. Sekmadienį būdamas vienas savo draugo dirbtuvėse, jis pamėgino padaryti savo fotografinį portretą.

Kokia gi buvo jo nuostaba, kai išryškinęs plokštelę jis aptiko joje, be savęs, dar kažkokią figūrą. Memleris dar nesidomėjo nei dvasiomis, nei vaiduokliais. Darant nuotraukas koloidiniu metodu, tokių dalykų kartais pasitaiko.

Susidomėjęs nutikimu, Memleris atliko kelis eksperimentus, naudodamas visiškai švarias plokšteles. Ant kai kurių iš jų vėl pasirodė keistos neryškios figūros. Patartas draugų, kurie užsiėmė spiritizmu, Memleris apleido savo ankstesnius užsiėmimus ir tapo profesionaliu fotografu ir mediumu, iššaukiančiu ir fotografuojančiu dvasias.

Publika plūstelėjo pas klestintį fotografą. Tačiau tai tęsėsi neilgai. Keli konkurentai apkaltino Memlerį sukčiavimu ir pademonstravo būdą, kuriuo galima buvo gauti šalia pozuojančio žmogaus dar vieną baltą, neryškią figūrą. Tuo galėjo ir pasibaigti mėginimai pagauti fotoobjektyvu vaiduoklį.

Tačiau, antgamtinių reiškinių tyrinėtojų laimei, to neįvyko. Memlerio reputaciją išgelbėjo kruopščiai atliktas patikrinimas. Atidžiai stebint keliems profesionaliems fotografams, jis, naudodamasis svetimu fotoaparatu ir plokštelėmis, visgi gavo dvasių vaizdą.

XX amžiaus pradžioje tradiciniame moksle praūžė tikras škvalas atradimų, kurie visiškai pakeitė žmonijos ateitį – ji stojo į mašininės civilizacijos kelią. Pokalbiams su dvasiomis žmonėms nebeliko laiko. Padėtis pasikeitė amžiaus pabaigoje. Mokslai, kurie laikomi pagrindiniais civilizacijos varikliais: fizika, biologija, medicina – vis dažniau ir dažniau ėmė susidurti su nepaaiškinamais reiškiniais.

Rusijoje vėl atsirado žmonių, organizacijų, užsiimančių spiritizmu. Štai vienas tipiškas dvasių bendravimo su žmogumi pavyzdys, papasakotas vieno iš paslaptingų reiškinių tyrinėjimo draugijos vadovo Jegoro Usačiovo. Į jį kreipėsi jauna vieniša moteris.

Kelis metus ji, norėdama užpildyti dvasinę tuštumą, sėkmingai užsiėmė spiritizmu, iššaukdama pagal savo norą žymių žmonių dvasias. Prieš du metus į jos seansus netikėtai ėmė aktyviai įsiterpinėti neseniai nužudyti jaunuolio dvasia.

Praėjo kiek laiko ir dvasia jau ėmė trukdyti moterį jau ne vien seansų metu. Kelis mėnesius ji girdėjo nekviestos dvasios balsą transporte, darbe, namuose. Iš pradžių balsas kalbėjo jai apie meilę, paskui ėmė reikalauti fizinio artumo. Moteris pradėjo jį kartais matyti, justi fiziškai ir, kalbant protokoline kalba, galiausiai nusileido jo priekabiavimui.

Susitikimo su Usačiovu metu, kaip sakė pati moteris, dvasia irgi dalyvavo. Su jos leidimu tyrinėtojas padarė nuotrauką tos kambario dalies, kur buvo dvasia. Nuotraukoje šalia moters figūros galima pamatyti permatomą, neryškų siluetą, kiaurai kurį persišviečia kambario tapetai.

Dvasios palieka savo atvaizdus ne tik nuotraukose. Efektingiausias atvejis nutiko 1923 metais Anglijoje. Ant Kristaus bažnyčios Oksforde sienos netikėtai atsirado šlapia dėmė, palaipsniui virtusi portretu žmogaus aukšta kakta ir stambia nosimi.

Vienas iš parapijiečių pažino portrete pastorių Lidelą, dirbusį šioje bažnyčioje, ir mirusį 1898 metais. Dėmės nuotraukos palyginimas su išlikusiu pastoriaus portretu įtikino atvykusius į įvykio vietą mokslininkus, kad bažnyčioje išties įvyko mokslo nepaaiškinamas reiškinys.

Anomalių reiškinių tyrinėtojai iki šiol tebesiginčija: “Su kuo susiję balsai, kuriuos girdi mediumai, kad valdo lėkštutes spiritizmo seansų metu, kokiu būdu atsiranda dvasių atvaizdai nuotraukose?” kol kas mums aišku tik viena. Su dvasiomis, kad ir kas jos bebūtų, geriau nejuokauti.

Atvejų, kai jie kam nors pagelbėjo, galima suskaičiuoti ant pirštų, o štai nevykusiais mėgėjais galima užpildyti kelias psichiatrines ligonines.