Savižudybės nuodėmė

Žmogus, išeinantis iš gyvenimo nenatūraliu būdu, neturės ramybės kitame pasaulyje. Statistika liudija: Rusijoije kiekvienam 100 000 gyventojų kasmet tenka 25 savižudybės (Lietuvoje – žymiai daugiau. Vert. pastaba).

Psichologai mano, kad pagrindinis suicido motyvas – siekis kartą ir visam laikui sutraukyti problemų ir kankynės mazgą, įgyti ramybę nebūtyje… Bet ar yra toji nebūtis? Ir ar yra joje ilgai laukta ramybė? Deja, visi besitikintys savižudybės keliu gauti ramybę, vietoje jos pakliūva ir dar didesnių moralinių kančių pragarą. Kitas pasaulis – tai ne visiškas ir amžinas sąmonės praradimas, ne visko užmiršimas, kaip atrodo daugeliui.

Po fizinio kūno mirties sąmonė ne tik tęsia protingą gyvenimą, bet ir tęsia žemiško gyvenimo karmą, t.y. skina pomirtiniame pasaulyje žemiškų poelgių, minčių vaisius. Žmogus, apsisunkinęs sunkiomis gyvenimiškomis pasekmėmis, pomirtinėje būtyje ir toliau kankinsis dėl problemų, kurių nesugebėjo išspręsti Žemėje. Perėjęs į kitapusinį pasaulį, jis dar aštriau pajus ten savo žemiškas problemas. Tačiau, skirtingai nuo fizinio pasaulio, kitame pasaulyje jis beveik neturės jokios galimybės viską ištaisyti – liks tik emocinė reakcija į scenas, plaukiančias jam prieš akis.

Išraišioti sunkių karminių aplinkybių mazgus galima tik fiziniame pasaulyje. Jei vietoj tokio išrišimo žmogus išeina iš šio pasaulio į kitą savo valia – tai reiškia, kad neišrišti mazgai kankins jį po mirties dar smarkiau, draskydami širdį prisiminimais-haliucinacijomis, kurios suvokiamos ir pergyvenamos taip pat aštriai, kaip ir realūs įvykiai žemiškąjame gyvenime.

Savižudybės siaubas slypi ne tik tame, kad iki jos privedusi problema lieka tokia pat aštri ir dar labiau kankina sąmonę. Savižudybė, be to, dar susijusi su svarbiausių karminių dėsnių pažeidimu. Pažeidžiama žmogaus paskirtis žemėje ir jo gyvenimo žemėje trukmė.

Kiekvienas žmogus gimsta žemėje su konkrečia misija, susijusia su jo asmenine dvasine evoliucija, o jeigu toji siela talentinga ir didi – misija gali apimti ne tik ją, bet ir daug kitų žmonių. Žmogaus siela dar iki įsikūnijimo žemėje žino, kokia bus jo aukštesnioji dvasinė paskirtis. Tačiau apsigaubus kūnu, fizinė materija užtemdo sielos žinojimą ir gyvenimiškoji paskirtis užsimiršta.

Savo paskirčiai įgyvendinti karma duoda konkretų gyvenimo žemėje laiką ir atitinkamą kiekį gyvybinės energijos. Jeigu kažkas palieka fizinį kūną anksčiau už atmatuotą jam laiką, jis atitinkamai neįvykdo savo užduoties. Duotos jam energijos potencialas irgi lieka nerealizuotas. Vadinasi, neišgyventa gyvybinė energija trauks savižudžio sielą prie fizinio pasaulio tiek metų, kiek jam buvo lemta išgyventi žemėje.

Mirusio natūralia mirtimi žmogaus siela (kalbant šiuolaikine kalba – energoinformacinis kompleksas) lengvai ir neskausmingai atsiskiria nuo fizinio pasaulio ir pakyla į astralą, pilną užburiančios muzikos ir ryškių spalvų. Apie tai liudija žmonių, pergyvenusių klinikinę mirtį pasakojimai. Tačiau kai gyvybė nutrūksta nenatūraliu keliu, žmogaus energoinformacinis kompleksas, dėl neišeikvotos energijos potencialo lieka pririštas prie žemiausių astralinio pasaulio sluoksnių, artimų fiziniam pasauliui ir – deja! – pripildytų sunkios, negatyvios energetikos. Būtent žemutiniuose, tamsiuose astralo sluoksniuose, pasak ezoterinių mokslų, gyvena nuodėmingųjų sielos. Religijose šiuos sluoksnius vadina pragaru. Netgi jeigu savižudis buvo neblogas žmogus, išvengti žemutinių sluoksnių traukos jam nepavyks. Ir todėl, jei žmogui lemta buvo išgyventi, tarkime, 70 metų, o jis nusižudė turėdamas 20, tai likusius 50 metų jis taps astralinio pragaro belaisviu, bus pasmerktas kankinamoms klajonėms tarp fizinio ir astralinio pasaulio.

Dar senovėje buvo pastebėta, kad pomirtiniai vaiduokliai ir kiti fenomenai, kaip taisyklė yra būtent savižudybių pasekmė. Žinoma ir tai, kad savižudžių astraliniai kūnai kartu su per prievarta prie žemės prikaustytomis jų sielomis, neturėdamos galimybės pakilti į aukštesnius astralinio pasaulio sluoksnius, dažnai pasirodo kaip vaiduokliai tuose Žemės kampeliuose, kuriuose buvo priimtas lemtingas sprendimas.

dar vienas įrodymas, kad savižudybe neišspręsime žemiškų problemų yra aiškiaregių liudijimai. Daugelis aiškiaregių gali nustatyti, ar gyvas žmogus pagal jo nuotrauką. Savižudžių atveju aiškiaregiai tvirtina, kad nemato žmogaus nei tarp gyvų, nei tarp mirusiųjų. Kiek kankinanti tokia būsena, liudija žmonės, patyrę klinikinę mirtį dėl nepavykusios savižudybės, vėliau sugrąžinti į gyvenimą.

Pasirodo, vien tik trumpalaikė galimybė žvilgtelėti į kitą pasaulį, kurią suteikia žmogaus sąmonei klinikinė mirtis, jau gali suteikti nemažai žinių apie kitapusinę būtį. Ir apie tai įtikinamai liudija šiuolaikiniai mirties ir pomirtinės sąmonės būsenos tyrimai, kuriuos atlieka daktaras R. Moudis iš JAV.

Vienas iš Moudžio pacientų, atsidūręs komos būsenoje dėl bandymo nusižudyti, pasakojo: “Kai aš buvai ten, pajutau, kad du dalykai visiškai uždrausti man: nužudyti save arba kitą žmogų. Jei nusižudysiu, aš mesiu Dievui į veidą jo dovaną. Ką nors užmušęs, pažeisiu Dieviškus dėsnius”. O štai moters, kurią atgaivino išgėrusią migdomųjų, pasakojimas:

“Aiškiai jaučiau, kad padariau kažką negero. Ne pagal visuomenės normas, o pagal aukštesnius dėsnius. Aš buvau tiek tuo tikra, kad beviltiškai troškau grąžinti kūnui gyvybę”.

Kaip pastebi britų tyrinėtojai A. Landsbergas ir Č. Fajė, daktaras Moudis nustatė: pomirtiniai pacientų potyriai rodo, kad natūrali mirtis pasižymi tokiais pojūčiais kaip nusiraminimas ir tokiu jausmu:

“Viskas teisingai, tai mano likimo pabaiga.” Tuo metu savižudybė yra lydima padrikų, sumišusių jausmų, nerimo, ir jausmo, kad padarytas neteisingas žingsnis, kad reikia grįžti ir palaukti savo mirties.

Daktaro Moudžio išvadas patvirtina ir turimai, atlikti rusų mokslininko iš Sankt Peterburgo K. Korotkovo, kuris tiria mirties fenomeną Kirliano efekto pagalba, leidžiančio stebėti žmogaus organizmo energetinę būseną pirmosiomis mirties valandomis ir dienomis.

Korotkovo stebėjimai rodo, kad žmonių, mirusių natūralia mirtimi nuo senatvės ir tų, kurie mirė nenatūralia mirtimi – dėl savižudybės, pomirtinė būsena turi skirtingą energetinę prigimtį. Mokslininkas, kaip pavyzdį išskyrė tris mirusiųjų pirštų švytėjimo tipus, tie žmonės mirė dėl skirtingų priežasčių. Švytėjimas buvo užfiksuotas aukšto dažnio fotografavimu. Pirmasis tipas, būdingas natūraliai mirčiai, turi nedidelę energetikos svyravimo amplitudę. Po energijos pakilimo pirmosiomis valandomis po mirties, ji ima lygiai, ramiai slūgti. Antrasis tipas būdingas staigiai mirčiai dėl nelaimingo atsitikimo, irgi turi nedidelę amplitudę, esant vienam ryškiam pikui. Trečias švytėjimo tipas, būdingas mirčiai dėl susidariusių aplinkybių, kurių galima buvo išvengti – šiuo atveju energetikos svyravimo amplitudė didžiulė ir vyksta ilgą laiką. Būtent tokia energijos būsena kaip tik ir būdinga savižudybių atveju.

Peterburgo tyrinėtojo nuomone, ryškūs energijos pakilimai ir atoslūgiai nusižudžiusio žmogaus kūne yra lemiami jo energetinio antrininko – astralinio arba subtiliojo kūno – būsenos. Šis prieš laiką netenka savo fizinio apvalkalo, tarsi per jėgą yra išstumiamas į kitą pasaulį ir jame neturi galimybės natūraliai prisitaikyti bei gyventi. Kitaip tariant, savižudžio subtilusis kūnas tarytum blaškosi tarp numesto fizinio apvalkalo ir astralinio sluoksnio, nerasdamas išeities.

yra savižudybės reiškinyje ir dar viena baisi tiesa, turinti sąsają su kitu pasauliu. Daugelis bandžiusių nusižudyti, bet išgelbėtų, tikino, kad sprendimą suvesti sąskaitas su gyvenimu jiems pakuždėjo kažkokie “balsai” iš kito pasaulio, kuriuose jie dažnai atpažindavo savo mirusių artimųjų balsus. Tokie reiškiniai tampa netiesiogine, o kai kuriais atvejais ir tiesiogine savižudybių priežastimi, tai vyksta gerokai dažniau, negu galima pagalvoti. Kito pasaulio balsai, apdorojantys būsimų savižudžių sąmonę ir pasąmonę, žinoma, neturi jokio ryšio su kirusiais giminaičiais ir šviesiaisiais astralo sluoksniais. Jie priklauso labai pavojingai, kenkėjiškai būtybių rūšiai, kurias didysis viduramžių gydytojas Paracelsas pavadino elementalais arba pirminėmis dvasiomis. Tarp jų yra teigiamų, o yra ir kenksmingų būtybių. Pastarosios medžioja žmonių gyvybinę energiją, ir yra linkusios būtent vogti ją, o ne gauti kitokiu keliu. Žmogaus mirties momentu į aplinką išsiskiria didžiulis kiekis psichinės energijos, kuris ir gali tapti maistu kitapusiniams vampyrams. Būtent siekdami jos gauti, elementalai neretai prisisiurbia prie streso ar depresijos būsenoje esančių žmonių aurų ir pradeda savo psichinį apdorojimą, provokuodami aukos savižudybę.

Ekstrasensai neretai gali nustatyti žmogaus auroje tokius ryšio su astraliniais parazitais kanalus, vadindami juos “prieraišomis”, “pasijungimais”. Kartais potencialių savižudžių apdorojimas atliekamas subtiliau, pasąmonės lygmeniu. Tokiais atvejais savižudybei skatina nw balsai, o įkyrios mintys su ta pačia susinaikinimo programa. Ir, kaip taisyklė, šias įteigtas iš šalies mintis žmonės priima kaip nuosavus norus.

Ginčas apie tai, ar turi žmogus teisę savarankiškai tvarkyti savo gyvenimo ir mirties reikalus, tęsiasi nuo senų laikų. Karšti, ūmūs romėnai, pavyzdžiui, manė, kad turi teisę patys tai spręsti. Žinoma, žmogaus laisva valia gali nuspręsti: būti ar nebūti, tačiau kitame pasaulyje niekas neatleis savižudžio nuo dėsningų tokio poelgio pasekmių.

Romos aristokratai laikė savižudybės aktą stiprios valios požymiu – ir labai smarkiai klydo. Tikrasis dvasios aristokratizmas slypi ne siekyje išvengti dvasinių kančių, o mokėjime jas priimti ir pakelti, kad būtum žiaurioje gyvenimo arenoje kariu, o ne auka. Be to, senoji išmintis skelbia: kiekvienam žmogui suteikiama lygiai tiek kančių, kiek jis gali ištverti – ne daugiau. Nėra tokių aplinkybių, kurių neįveiktų žmogaus valia ir protas. Bet tam reikia suvokti jėgą, slypinčią žmogaus dvasioje. Nes jo valia ir protas – tai išties dieviška dovana. Naudoti juos teisingai – kiekvieno iš mūsų uždavinys, ir ypač tiems, kurie atsidūrė sunkiose situacijose.

Straipsnio autorė: Natalija Kovaleva, anomalija.lt inf.