Raudonasis rūkas

Keistas reiškinys, apie kurį čia bus kalbama, ne tik pats savaime pakankamai retas, bet ir sutinkamas tik retai apgyventuose šiauriniuose rajonuose. Vadinamas jis įvairiai: „raudonoji migla“, „raudonasis rūkas“, „vaiduokliškos ugnies siena“.

Novosibirsko inžinierius Vadimas Fedosejevas su šiuo paslaptingu reiškiniu susidūrė ekspedicijos į taigą metu. 1980 metais ją surengė Novosibirsko ir Tomsko fizikai. Jis tada vadovavo nedidelę 11 mokslinių bendradarbių grupę, kurios tikslas buvo tirti rajoną, kuriame nukrito žymusis Tunguskos meteoritas. Tačiau prieš tai, treniruodamas ir tikrindamas žmones ar jie tinka ekspedicijai, jis patraukė visai į kitą pusę – į šiaurę. Yra ten nedidelis ežeras, greičiau netgi pelkė, o jame kai kas buvo matęs kažkokią velniavą. Įranga buvo pasirenkama labai kruopščiai. Pasiėmė radioimtuvus, dozimetrus, magnetometrus, foto ir kino aparatūrą. Trečią keliavimo dieną pasiekė neaukštų kalvų virtinę ir nusprendė pailsėti beveik be augmenijos vienos iš kalvų viršūnių. Kai Fedosejevas su kolegais ant jos užlipo, apačioje, kitoje kalvos pusėje, pamatė kažką neįtikėtino: visa erdvė šiaurinėje horizonto pusėje buvo užsipildžiusi kunkuliuojančia ugnine lava – taip bent jau pasirodė ekspedicijos nariams. Iš šios beribės ugninės jūros veržėsi ugnies liežuviai, panašūs į protuberansus, ir, kas baisiausia, visa ši ugninė masė veržliai kilo aukštyn link tyrinėtojų stovyklos.

Fizikai tikriausiai sumušė visus bėgimo raižyta vietove rekordus. Pasitraukę saugiu atstumu, jie kokią valandą sugaišo, kol atsipeikėjo, vis apsikeisdami pačiomis fantastiškiausiomis prielaidomis. Tačiau daugiau nieko nevyko ir Fedosejevas su dviem draugais nuėjo žvalgybon. Link kalvos viršūnės jie sėlino tarsi pradedantys parašiutininkai prie bokštelio krašto, ir sustojo, apstulbinti ne mažiau, nei prieš tai: ugninė lava, kuri buvo užliejusi visą regimą erdvę iki pat horizonto, buvo pradingusi. Apačioje už medžių blizgėjo nedidelis jaukus ežeriukas, truputį apklotas vakarine migla. Toliau, iki pat horizonto, driekėsi begalinė taigos siena…

O štai Peterburgo gyventojai N. Langovajai nepasisekė pabėgti nuo vaiduokliškos ugnies. Viskas vyko Kazachstane, kai jai buvo 14 metų. Tėvas, važinėdamas sunkvežimiu savais reikalais, dažnai nuveždavo mergaitę pas savo pažįstamus, o pats keliaudavo toliau. Tos kelionės metu jis paliko mergaitę pas močiutę Bazar Tiube vietovėje (dabar Bazarčiulanas), kur ji padėjo jai darbuotis.

Tą rytą buvo puikiausias oras, visai be vėjo, karštai spigino saulė. Mergaitė išsitiesė, kad atsipūstų ir staiga pamatė toli palei horizontą kažką, kas buvo panašu į debesėlį. Jos su močiute apsidžiaugė, kad galbūt iki vakaro susikaups lietaus ir vėl palinko ties lysvėmis. O po 15-20 minučių visiškai priartėjo kažkokia ugnis, uždengusi viską aplinkui. Ji ėjo iki begalybės dešinėn, kairėn, viršun… Ir sparčiai lėkė miestelio kryptimi. Močiutė suriko, kad anūkė bėgtų į miestelį, nes jai vis tiek nebūtų pavykę pabėgti. Ji pasiliko darže.

Bėgti teko 4 kilometrus. Kelis kartus mergaitė atsigręžė atgal ir matė, kaip ugnies siena ją vejasi. Taip galiausiai ir nutiko – pasivijo. Bėgančioji pajuto, kaip ją apsupa oranžinė migla. Paskui už nugaros pasigirdo trepsėjimas ir tiesiog mergaitei palei ausį sušnopavo kažkieno kvėpavimas. Bėglė nustojo dairytis, o palei pat miestelį ugnis pasiekė mergaitę, perėjo kiaurai ją ir nušniokštė tolyn. Paaiškėjo, kad paskui mergaitę bėgo tarsi pašėlęs persigandęs kupranugariukas. Miestelyje kilo sumaištis, net senoliai neprisiminė tokio reiškinio. Vakarop atvažiavo tėvas ir papasakojo, kad irgi susidūrė su ta ugnimi, kuri nepadarė jokios žalos mašinai, nors kėbule stovėjo benzino statinė.

Jeigu tai būtų miražas ar optinė apgaulė, tai ar galėtų jis šitaip įbauginti gyvūnus? Ir kokiu gi greičiu lėkė tos vaiduokliškos ugnies siena, jei stepėje nepučiant jokiam vėjui, per 15-20 minučių atlėkė nuo horizonto iki daržo?

Keistas ir kol kas nepaaiškinamas „ugninis“ reiškinys ne tik veržia žmones bėgti ir juos pasiveja, bet ir pats bėga nuo persekiojimo. Panašus atvejis nutiko Estijoje, netoli Raplos gyvenvietės 1984 metų kovo 2 dieną.

Degė taip, kad gaisrą matė viso rajono žmonės. Be to, atrodė, kad gaisras – visai šalia. Kaip paskui paaiškėjo, du tolimiausius taškus, tarp kurių siautėjo liepsna, skyrė apie 60 kilometrų. Pirmasis telefono skambutis nuskambėjo 20.36 – kažkas pranešė, kad pas juos, Kechtnėje, dega vienkiemis. 20.48 telefonas dispečerinėje vėl suskambo ir tas pats balsas atsiprašė: „Įvyko klaida. Nežinau, kas mano akims, kaip man galėjo pasivaidenti, bet Ermio vienkiemis, matomai, nedega ir nedegė. Gaisras kažkur toliau, tik pašvaistė labai didelė“.

Kaip paskui paaiškėjo, tuo metu po rajoną jau blaškėsi 5 gaisrininkų mašinos. Jos vaikėsi pašvaistę tai ten, tai šen, iki pat rajono ribų, tačiau veltui. Keisčiausia, kad niekur nebuvo dūmų.

Taip ir liktų šis gaisras balta dėme dispečerių žurnaluose, jei ne vienas ekipažas iš tuometinio Mičiurino sovchozo. Tą dieną saulė nusileido 18.52. Mėnulis turėjo patekėti 21.32. Oras buvo puikus. Ir štai toje pamažu tirštėjančioje tamsoje ryškiai plykstelėjo bobulės Lizi namas. Liudininkų žodžiais, liepsna verste vertėsi pro langus ir apėmė stogą, tačiau nebuvo nei garso, nei dūmų.

Gaisrinė mašina užlėkė ant kalvos, sustojo, tačiau vietoje to, kad nušoktų ant žemės, komanda apstulbusi liko savo vietose. Ugnies nebebuvo. Namas stovėjo sveikutėlis. Vienas gaisrininkai apėjo aplink namą – jokių degimo žymių. Plente sukaukė kitos mašinos sirena – komanda šaukė savo draugus, mat „degė“ kaimyniniai namai. Gaisrininkai grįžo namo gyvai aptarinėdami tai, ką pamatė, visiškai nesuprasdami, kas tai buvo. Visi jie buvo tarnavę armijoje, turėjo nemažą gyvenimišką patirtį ir mėgino suderinti tai, ką pamatė, su tuo, ką žino, tačiau nerado jokių analogijų.

Ką gi vis dėlto apie „raudonają miglą“ ar „vaiduoklišką ugnį“ kalba šiuolaikinis mokslas?

Savo laiku geologas Jankovas, stebėjęs šį reiškinį tiesiog savo geologinėje bazėje, pasiuntė atitinkamą užklausą Sovietų Sąjungos Mokslų Akademijai. Atsakymas buvo trumpas ir atviras:

„Didžiai gerbiamas drauge Jankovai!

Apie „raudonojo rūko“, arba, tiksliau, „raudono atmosferos švytėjimo“ kilmę nieko pasakyti negalime. Matyt, jo priežastis – sudėtingas optinis procesas. Šis reiškinys nepaprastai retas. „Raudonojo švytėjimo“ priežastimi gali būti chemoliuminisencija – spinduliavimas, kurį sukelia cheminiai procesai“.

Paaiškėjo, kad „vaiduokliška ugnis“ stebima ir jūroje. „Plaukioju jūromis 40 metų. – rašė tolimojo plaukiojimo kapitonas H. Vasiukevičius. – Bet tik vieną kartą stebėjau nepaprastą reiškinį. Mes iškraudinėjome Čiukotkoje krovinį. Staiga viskas aptemo, vanduo pasišiaušė, o ledas paraudo tarsi ruonio kraujas. Aš stovėjau ant tiltelio. Viskas aplinkui paraudo. Žvilgtelėjau į triumą – ir ten viskas raudona. Stiebai, bakas, jutas – viskas buvo tarsi iki raudonumo įkaitę“. Perskaitę šią istoriją pažįstami geofizikai tik atsišaudė juokeliais:

„Gamta kupina begalės priežasčių!“