Prakeikimas iš amžių glūdumos

2005 metais Pietų Afrikos gyventoja, kad atsikratytų faraono prakeikimo, grąžino Egiptui amuletą, pavogtą Tutanchamono kapavietėje. Laiške Egipto kultūros ministrui ji išvardijo daugybę nelaimių, nutikusių skarabėjaus pavidalo amuleto šeimininkams.

Amuletas buvo pagrobtas ir faraono kapavietės egiptiečių darbininkų, dirbusių kasinėjimuose 1922 metais. Ši kapavietė Karalių slėnyje netoli Luksoro miesto, buvo aptikta britų archeologo Hovardo Karterio.

Palaikų niekintojai

Pirmasis savininkas, britų jūreivis, nusipirkęs amuletą Kaire, nuskendo sudužus laivui. Jo dukra mirė nuo kraujo vėžio, turėdama 21 metus. Našlė nutarė atsikratyti skarabėjaus ir padovanojo statulėlę dabartinės savininkės tėvui, kurio dukra irgi mirė nuo kraujo vėžio, turėdama 21 metus, o jos vyras netikėtai mirė senosios retenybės pardavimo išvakarėse.

Kaip papasakojo žurnalistams kultūros ministro pavaduotojas Šerifas aš Šobaši, galiausiai savininkė nutarė grąžinti Egiptui amuletą su sąlyga, kad jis bus padėtas Tutanchamono kapavietėje (18 dinastijos faraonas, valdė nuo 1361 iki 1352 metų pr. Kr.).

Jau gilioje senovėje tikėta, kad žmones, sutrukdžiusius mirusiųjų ramybę, persekios neišvengiamas atpildas. Juk visose tautose mirusiems priimta suteikti amžiną ramybę, o kėsintis į palaikus buvo tolygu juos išniekinti ir pažeisti nerašytus įstatymus.

XIX amžiaus 7 dešimtmetyje anglas Duglas Miurėjus, rinkęs retenybių kolekciją, nusipirko dangtį, kurį plėšikai nuėmė nuo Egipto mumijos. Tiesiog po kelių dienų nuo pirkimo, medžioklės metu Miurėjaus rankose sprogo šautuvas ir anglas prarado kairę ranką. Sarkofago dangtis tuo metu buvo pasiūstas į Angliją garlaiviu, kuriam reiso metu sprogo katilas. Uoste egiptietišką relikviją pakrovė į kebą, arklys pasibaidė ir tik per stebuklą apsieita be aukų…

Miurėjus, klaidingai pamanęs, kad nelaimės persekioja būtent sarkofago dangtį, o ne jį supančius žmones, nutarė dėl viso pikto nufotografuoti jį įvairiais rakursais ir pakvietė tam tiukslui specialistą iš žymios ateljė. Tasai padarė nuotraukas, išryškino plokšteles, atspausdino puikiausias nuotraukas ir… nusišovė. Pasiuntinukas, pristatęs nuotraukas nurodytu adresu, buvo kiek nustebęs, pamatęs priešais save pleškantį namą. Viskas, suprantama, sudegė iki pamatų. Be sarkofago dangčio – jis liko nepaliestas ugnies.

Duglo Miurėjaus pažįstama, aktyviai dalyvavusi egiptietiškos retenybės likimo sprendime, gavo telegramą, kad žuvo vyras, sesers sūnus ir vyras, potvynio Indijoje metu. Moteris tučtuojau iškeliavo į anglų koloniją į laidotuves, tačiau plaukiant žuvo kartu su garlaiviu netoli nuo Gerosios Vilties kyšulio.

nelaimės persekiojo ir pačius dangčio savininkus, ir jų giminaičius iki to laiko, kol vienas iš Miurėjaus palikuonių nesusiprato atiduoti jį Britų muziejui, kur jis tebėra iki šiol.

Kodėl nuskendo “Titanikas”?

Įdomu, kad mumijų prakeikimas labai dažnai liečia transporto priemones, kuriomis vežami sutrikdyti palaikai. Kalba eina ir apie garlaivius.

1912 metų balandį Atlante paskendo žymusis “Titaniko” laineris, kuris buvo laikomas didžiausiu, greičiausiu ir nepaskandinamu. Tą lemtingą naktį, rodos, viskas buvo prieš lainerį. Puikiai suprasdamas, kad laivas skęsta, kapitonas Edvardas Smitas ramiai, tarsi būdamas hipnotiniame transe, stovėjo ant tiltelio, abejingai stebėdamas, kaip komandos nariai beviltiškai stengiasi išgelbėti laivą. Dėl kapitono kaltės pagalbos signalai buvo pasiūsti pavėluotai. Pernelyg vėlai keleiviams ir komandai buvo paskelbta, kad reikia gelbėtis.

Kodėl gi kapitonas Smitas elgėsi taip keistai? Trečiame XX amžiaus dešimtmetyje parapsichologai iškėlė tokią versiją: mistinių lemties ženklų ir pačios tragedijos kaltininkė buvo… Egipto pranašės, kuri buvo nubausta mirtimi Amenhotepo IV laikais, mumija, buvusi tuo metu laive.

1895 metais šita mumija buvo ištraukta iš savo kapavietės šiaurės Egipte. Virš kapavietės juodosios magijos išpažinėjai 229 metais pr. Kr. pastatė šventyklą. Pranašės palaidojimo vieta visais laikais garsėjo Egipte bloga šlove. Pasak senų legendų, tuos, kurie pažeis kapavietės ramybę, laukia baisi bausmė.

Žymaus vokiečių egiptologo Fridricho Vanderbergo nuomone pranašę saugojo senųjų magų užkeikimas. Nuo 1896 iki 1900 metų įvairiomis aplinkybėmis žuvo beveik visi dalyviai ekspedicijos, kuri iškasė kapavietę. Gyvas liko tik mumijos savininkas – žinomas anglų keliautojas ir mokslininkas lordas Kanervilis. 1912 metais jis nutarė sudalyvauti archeologinėje parodoje, kuri metų viduryje buvo atidaroma Los Andžele. Organizatorių sumanymu, senovės žynės mumija turėjo tapti vienu vertingiausiu parodos eksponatų.

1912 metų balandį lordas Kanervilis nusipirko bilietą į “Titaniką”. Mokslininko prašymu didžiulė dėžė, kurioje buvo pranašės palaikai, buvo patalpinta ne triume, kaip to reikalavo taisyklės, o kajutėje šalia kapitono tiltelio. Prielankumo ženklan lordas Kanervilis nutarė pademonstruoti savo neįkainuojamą radinį Smitui. Kapitonas turėjo neatsargumo prisiliesti prie šventų amuletų, saugančių mumiją mirusiųjų karalystėje. Pasekmės buvo katastrofiškos.

Nors jei nebūtų buvę pranašės palaikų, “Titanikas”, galimas dalykas, vis tiek būtų nuskendęs. Mat laive buvo dar viena mumija!

Pikta lemianti Amono Ra žynė

Kapavietę su galingojo Amono Ra žynės mumija Didžiųjų Tėbų mieste rado 1902 metais penkiems arabams kasinėjant piramidę. Sarkofagą su mumija nupirko keturi anglai – archeologinės ekspedicijos nariai. Arabai susikivirčijo dėl gautų pinigų, viskas baigėsi kruvinomis muštynėmis. Visi jie mirė nuo vienas kitam padarytų sužeidimų peiliais. Tai buvo pirmosios penkios Egipto žynės aukos.

Egiptologas, vežęs mumiją į Kairą, susižeidė pirštą į sarkofagą, viskas baigėsi kraujo užkrėtimu, chirurgams teko skubiai amputuoti jam ranką, kad išgelbėtų gyvybę. Mokslininko padėjėjas, užsiimantis mumijos išsiuntimu į Londoną, greitai nusišovė. Trečias archeologinės ekspedicijos narys mirė nuo karštinės. Ketvirtą pervažiavo gatvėje sunkus vežiko vežimas.

Pirmasis fotografas, kuriam Egipto valdžia pavedė padaryti žynės nuotraukas, išėjo iš proto. Jam pasirodė, kad mumija atgijo, išėjo iš sarkofago ir nori jį pasmaugti. Antrasis fotografas po aštuonių dienų mirė nuo saulės smūgio.

Galiausiai lemtingają žynę atvežė į Londoną ir patalpino Britų muziejuje. Stebėjęs jos pervežimą muziejaus darbuotojas nesėkmingai nukrito, trenkėsi galva į sieną ir gavo smegenų sukrėtimą.

Visus šiuos atvejus detaliai aprašė vienas Londono laikraštis, šie straipsniai ir sukėlė paniką tarp miestiečių. Kiti laikraščiai, palaikydami sensaciją, ėmė skelbti muziejaus lankytojų laiškus, kur buvo skundžiamasi, kad apžiūrėjus mumiją juos persekioja įvairiausi nemalonumai. Visuomenė ėmė reikalauti, kad valdžia išvežtu lemtingają mumiją atgal į Egiptą, o Britų muziejaus sargai griežtai atsisakė be didelio reikalo eiti į salę, kurioje buvo eksponuojamas sarkofagas. Kai tarnybiniai reikalai visgi vertė juos tai daryti, jie stengėsi laikytis toliau ir nežiūrėti į mumiją.

Kad daugiau neerzinti visuomenės, muziejaus valdžia nutarė perkelti Amono Ra žynę į rūsį. Praėjus savaitei, vienas darbininkas, dalyvavęs pertempiant sarkofagą, susirgo, o jo viršininkas mirė nuo širdies priepuolio, tiesiai kabinete, prie savo rašomojo stalo.

Viso labo per 10 metų Amono Ra žynės mumija spėjo nugaluoti 20 žmonių. Galiausiai ją iš muziejaus nusipirko vienas neprietaringas amerikiečių archeologas, kuris kaip tik ruošėsi grįžti į tėvynę ir jau nusipirko bilietą į šiuolaikišką laivą. Vadinosi jis “Titanikas”… Tolesnė įvykių eiga žinoma visiems…