Moteris alergiška savo vyrui

Rachael Sadler, ant rankų laikydama savo dvynes, vis dar negali patikėti, kad tai ne sapnas. Kad susilauktų dukrų, Rachael ir jos vyras, 40 metų Markas, išleido 70 tūkst. svarų, atlaikė devynis nevaisingumo gydymo ciklus ir nukeliavo apie 25 tūkst. kilometrų. Tačiau ji sako, kad jų devynerius metus trukusi kova buvo to verta – pagaliau gimė Rebecca ir Hazel.

35 metų R. Sadler sakė: „Aš niekada nesusitaikiau su tuo, kad nebūsiu motina. Buvau pasiryžusi padaryti viską, kad turėčiau kūdikį. Dabar aš pagaliau turiu savo dukras ir jaučiu pilnatvę.“

R. Sadler susipažino su savo vyru Marku 1997 m. Po penkerių metų jie susituokė ir planavo iškart susilaukti vaikų. Kai po pusės metų ji vis dar nesilaukė, moteris nuėjo pas šeimos gydytoją.

Ji sakė: „Aš nesitikėjau, kad tuojau pat pastosiu, bet kai niekas neįvyko po šešių mėnesių, aš nuėjau pas gydytoją. Jis pasakė, kad nėra ko nerimauti ir kad reikia bandyti ir toliau. Mes taip ir darėme.“

Tačiau ir po dvejų metų R. Sadler vis dar nepastojo. Jie abu buvo ištirti „Walsgrave“ ligoninėje Koventryje. Gydytojai pasakė jiems, kad nerado jokios patologijos. Moteris buvau įsitikinusi, kad kažkas negerai, nes jie bandė daugiau kaip dvejus metus, o ji vis dar nebuvo nėščia. Bet gydytojai tik pasakydavo, kad jie yra vaisingi ir liepdavo bandyti toliau.“

M. Sadleriui pasitaikė galimybė dirbti Los Andžele. Jie nusprendė, kad galbūt vaisingumo specialistai Los Andžele galės jiems padėti.

R. Sadler sakė: „Mes pagalvojome, kad nevaisingumo gydymas Los Andžele bus pažangesnis ir nusprendėme, kad verta ten vykti ir užsiregistruoti nevaisingumo klinikoje. Aš taip troškau vaikų, kad buvau pasiryžusi nueiti kad ir labai ilgą kelią, nes buvau įsitikinusi, kad tai verta to.“

Atvykę į Kaliforniją, jie apsilankė vaisingumo klinikoje Santa Monikoje, kur išbandė keturis dirbtinio apvaisinimo ciklus, bet niekas nepadėjo. 2006 m. jie pirmą kartą gydėsi nuo nevaisingumo. Rachael sakė: „Tada aš labai tikėjausi, kad šį kartą mums iš tikrųjų pasiseks. Mano organizme susiformuodavo daug geros kokybės kiaušinėlių. Trys sveiki embrionai buvo implantuoti į mano gimdą. Aš pastojau, bet po penkių savaičių visi embrionai žuvo. Gydytojai pasakė, kad taip atsitinka be jokios aiškios priežasties. Mes buvome labai susikrimtę.“

2007 m. jie antrą kartą gydėsi nevaisingumą, bet ir vėl nepasisekė. Tuomet R. Sadler pradėjo ieškoti internete informacijos apie nevaisingumo problemas ir rado straipsnį apie žudikes ląsteles, kurios naikina svetimkūnius.

Klinikoje atlikus testus paaiškėjo, kad iš tiesų jos organizme buvo aukštas šių ląstelių lygis. Trečias nevaisingumo gydymo kursas ir vėl nepasisekė.

Moteris sakė: „Atlikus daugiau testų, paaiškėjo, kad mano gimdoje buvo daug žudikių ląstelių ir kad tai labai neįprasta. Taip mano kūdikiai buvo puolami iš visų pusių. Ši žinia mane labai pribloškė. Tyrimai parodė dar vieną problemą – mano organizmas buvo alergiškas mano vyrui. Jis naikino mūsų kūdikių DNR ląsteles.“

Tada pora nuvažiavo į Meksiką limfocitų imunizacijos terapijai, kad įšvirkštų M. Sadlerio baltuosius kraujo kūnelius į žmonos organizmą, ir jis nereaguotų į vyro ląsteles kaip į svetimkūnius.

Pora važiavo į Meksikos kliniką penkis kartus. Gydymas buvo veiksmingas, bet jos organizmas vis dar gamino daug žudikių ląstelių. Kiekvienas gydymo kursas kainavo 5 tūkst. svarų.

2008 m. gruodį pora ketvirtą kartą gydėsi nuo nevaisingumo ir nesitvėrė džiaugsmu, kai paaiškėjo, kad moteris laukiasi identiškų dvynių. Jie tikėjosi, kad šį kartą pagaliau taps tėvais.

Bet 14-ą nėštumo savaitę gydytojai pamatė, kad dvynių virkštelės taip suraizgiusios, kad jie, negaudami maisto medžiagų ir deguonies, žuvo gimdoje.

R. Sadler sakė: „Mes labai išgyvenome. Buvome patikėję, kad pagaliau tapsime tėvais.“ Po šios netekties pora nusprendė grįžti į Jungtinę Karalystę ir pabandyti daugiau nevaisingumo gydymo būdų.

2009 m. spalį jie apsilankė vaisingumo centre Notingeme. Gydytojas George‘as Nwadke pasakė, kad gali padėti jiems. R. Sadler buvo toliau gydoma, kad sumažėtų žudikių ląstelių kiekis jos organizme ir pernai balandį penktą kartą gydėsi nevaisingumą. Du embrionai buvo implantuoti į jos gimdą ir po šešių savaičių ji sužinojo, kad laukiasi dvynių.

Ji sakė: „Aš labai jaudinausi, bet kadangi kiekvieną mėnesį kūdikiai buvo vis didesni, stiprėjo viltis, kad viskas baigsis sėkmingai.“

Laimei, nėštumas praėjo sklandžiai, ir gruodį „Walsgrave“ ligoninėje Koventryje gimė dvynės. Rebecca svėrė 2,7 kg, o Hazel – 2,6 kg.

„Tai buvo nuostabiausias momentas mano gyvenime, kai aš laikiau jas savo rankose ir pagaliau buvau mama. Mes apvažiavome visą pasaulį ir išleidome daugiau kaip 70 tūkst. svarų, bet dėl šios akimirkos buvo verta patirti viską, ką mes patyrėme.“