„Juodojo velnio“ urvas

Padaras su didžiulėmis iltimis, nagais, piktomis akimis, išsiveržė iš gręžinio dujų debesyje ir sustaugė kaip laukinis žvėris, prieš išnykdamas“ – taip suomių laikraštis „Ammenusastija“ aprašė paslaptingą įvykį supergiliame gręžinyje Vakarų Sibire…

 

Stenas Mileris, sensacingo straipsnio „Mes gręžiame per pragaro vartus“ autorius, pranešė, kad neįtikėtini įvykiai prasidėjo po to, kai grąžtas pataikė į didžiulę tuštumą 9 mylių gylyje. Kaip liudininką autorius paminėjo sovietų geologą Dmitrijų Azakovą.

 

Mes nuleidome į gręžinį mikrofoną, skirtą fiksuoti garsus, sklindančius dėl litosferos plokščių judėjimo. – pasakojo Azakovas. – Tačiau vietoje to išgirdome žmogaus balsą, kuriame jautėsi skausmas. Iš pradžių pagalvojome, kad garsą skleidžią mūsų pačių gręžimo įranga. Tačiau kai patikrinome, mūsų blogiausi įtarimai pasitvirtino: riksmai ir dejonės priklausė ne vienam žmogui. Tai buvo daugybės žmonių dejavimas. Mes nutraukėme gręžimą ir užkimšome gręžinį.



REKLAMA Dėl reklamos…

 

Pranešimas tikrai stulbinantis. Jį tučtuojau perspausdino kai kurie užsienio ir sovietų laikraščiai. Tačiau žmogui, kuris bent truputį susipažinęs su supergilaus gręžimo problemomis, į akis krenta keli netikslumai. Pirmiausia, Vakarų Sibire sovietų mokslininkai tokių darbų nedirbo. Antra – net giliausias pasaulyje Kolos gręžinys nebuvo gilesnis nei 9 mylios (14,4 km), o tik artėjo prie tos ribos. Trečia… Sovietų Sąjungos geologijos ministerijoje, giliojo gręžimo valdyboje, pareiškė, kad yra girdėję apie šią „antį“, bet nežino jokio Azakovo ir nesiruošia komentuoti tokių nesąmonių. Atrodė, kad temą galima uždaryti. Bet ar taip čia viskas paprasta?

 

Ar tai atsitiktinumas, kad visose tautose visais laikmečiais sukurti mitai, legendos, padavimai, galų gale religiniai mokymai apie požeminę karalystę – Hadą, pragarą? O Orfėjo kelionė į „šešėlių karalystę“ pas savo Euridikę iš graikų mito labai jau primena tai, ką patyrė žmonės klinikinės mirties metu. Yra ir kitų duomenų, kuriais remiantis galima daryti prielaidą, kad anapusinis pasaulis egzistuoja, tik „keliauja“ ten ne mūsų kūnai, o tai, kas vadinama „sielos“ vardu. T.y. įvykiai vyksta bekūniame energoinformaciniame pasaulyje, o jis, pagal kai kurių mokslininkų hipotezes, saugo informaciją apie visus žmones, kurie kada nors gyveno ir gyvena žemėje.

 

Kur reikėtų ieškoti tokios informacijos „saugyklos“? kur paslėptas tasai gigantiškas archyvas su kiekvieno planetos gyventojo dosjė? Yra prielaidų, kad tai – pati žemė, tiksliau, jos įkaitęs branduolys, generuojantis aplink save galingus elektromagnetinius laukus. Žemės gelmės panašiai kaip magnetinė juostelė „įrašinėja“ ir išsaugo savyje visiems laikams informaciją apie visus procesus, vykstančius gamtoje, žmonėse, tame tarpe ir mūsų mintis, jausmus, kurie turi aiškias energetines charakteristikas.

 

Galima pasakyti, kad tai fantastika, bet pasitaiko, kad ir fantastikoje būna dalykų, kurie vėliau pasitvirtina. Pažvelkime iš pradžių, kokias prielaidas leidžia daryti ši „beprotiška“ hipotezė ir kokiu laipsniu jos gali būti patvirtintos.

 

Iš pradžių įsivaizduokim, ką galima būtų pamatyti ir pajausti, pakliuvus į žemės branduolio elektromagnetinį srautą su jame užkoduota informacija. Galbūt tai tiesiog bus seniai mirusio žmogaus „pavidalas“… Priklausomai nuo „įrašo“ kokybės, šis vaizdinys gali būti ryškus ar pusiau permatomas kaip vaiduoklis, ar tiesiog juodas siluetas, dar gali būti iškraipyti matmenys – gigantas arba nykštukas… Galbūt tai bus keistų pasaulio ar atviro kosmoso reginys; galbūt tiesiog vos girdimas vidinis balsas, neaiškūs, paslaptingi pojūčiai…



REKLAMA Dėl reklamos…

 

O dabar pažiūrėkime, ar pasitaiko tokių dalykų gyvenime.

 

Ieškodami atsakymo, atkreipsime dėmesį į geografinius pavadinimus, vienaip ar kitaip susijusius su požemine karalyste ir jos mitiniais gyventojais. „Velnio jūra“ arba „Pragaro ratas“ – taip jūreiviai praminė vietą Atlante, kurią žurnalistai vėliau pavadino Bermudų trikampiu. „Velnio jūra“ netoli Japonijos salų… Tai, be abejo, paslaptingos vietos, apgaubtos daugybe legendų. Bet dar aiškiau fenomenas pasireiškia pavyzdžiui, Chakasijoje.

 

Kaškulako urvas, įėjimas į kurį slypi Kuznecko Alatau kalnuose, jau seniai garsėja negera šlove. Ne veltui išvertus iš vietinės kalbos šis pavadinimas skamba kaip „Juodojo velnio urvas“. Tie negausūs drąsuoliai, kurie surizikavo pabuvoti jame ir sugrįžti, pasakojo neįtikėtinus dalykus apie paslaptingus vaiduoklius, krūvas žmonių ir žvėrių kaulų…

 

Šiomis legendomis susidomėjo mokslininkai iš Novosibirsko klinikinės ir eksperimentinės medicinos instituto. Nusileido į urvą ir iškart susidūrė su mįsle. Visa tai vyko 1985 metais. Instituto darbuotojas Konstantinas Bakulinas su grupe speleologų ištyrė grotus beveik 100 metrų gilumoje. Po kelių valandų darbo žmonės patraukė link išėjimo. Ir staiga… pajuto į save nukreiptą (kaip paskui pasakojo) kažkieno sunkų ir įdėmų žvilgsnį. Mokslininką išpylė karštis – juk jam iš paskos niekas nėjo. Apsidairyti, pasižiūrėti, aks vyksta už nugaros, buvo baisu. Ir visgi, tarsi paklusdamas svetimai valiai, Bakulinas atsisuko ir pamatė… šamaną. Vaiduoklio akys degė. Jis lingavo galvą su kailine kepure ir ragais ir kviečiančiai mojo ranka: ateik pas mane. Konstantinas ėmė beviltiškai timpčioti virvę, vienintelę giją, siejančią jį su viršuje esančiais draugais. Speleologų kalba tai reiškia skubios pagalbos prašymą.

 

Kuo labiau mokslininkai domėjosi urvu, tuo dažniau patirdavo jo magišką poveikį. Jų liudijimais, tą, kuris buvo gilumoje, kažkuriuo momentu apimdavo jokios priežasties neturintis paniškas siaubas. Ir tai buvo ne subjektyvūs pojūčiai. Tą pat akimirką nuo uolėtų kyšulių atitrūkdavo šikšnosparniai ir imdavo blaškytis urve. Buvo akivaizdu, kad vyksta kažkoks poveikis.

 

Bandymai su prietaisais parodė, kad elektromagnetinis laukas urve nuolat svyruoja, o tarp kitų signalų pastoviai prasimuša impulsas, kurį gali generuoti tik dirbtinis šaltinis. Būtent jis ir kėlė keistus baimės priepuolius. Imta ieškoti to paslaptingo šaltinio, kurio signalai, įveikę kalno uolienas, ėjo viršun. Išnaršė tolimiausius urvo kampelius. Deja, paslaptingasis švyturys buvo kažkur dar giliau, po žeme.

 

Iš dalies šis faktas patvirtina hipotezę apie gelmių poveikį žmogui, perdavimą jam informacijos, įrašytos kadaise žemės branduolio energoinformaciniame banke. Juk šamanas – figūra urvui anaiptol ne svetima. Kitados šis urvas buvo kulto objektas, denovės chakasai nešė čia aukas savo dievams. O ir papasakotas nutikimas su požeminio vaiduoklio pasirodymu nėra vienintelis. Kažką panašaus matė šiame urve turistai iš Novosibirko speleoklubo. O tai, kad paslaptingas spinduliavimo šaltinis visgi yra natūralus, gamtinis, patvirtinta autoritetingose geologijos įstaigose, kur tiriami ir mėginami nuspėti žemės drebėjimai. Geologijos- mineralogijos mokslų kandidatas I. Janickis parodė neįprastą žemėlapį.

 

-Tai statistiniai duomenys, rinkti daug metų. – pasakojo Janickis. – Tamsia spalva pažymėtos vietos, kuriose dažniausiai gimsta ciklonai ir anticiklonai. Ir vyksta tai su pavydėtinu pastovumu. Šios zonos tarsi „vinimis prikaltos“ prie tam tikrų rajonų. Ten, beje, dažniau nei kur nors kitur, atsiranda grunto deformacijos, išeina iš rikiuotės elektros ir radijo relinės sistemos, vyksta nemažai paslaptingų dalykų…

 

Tirdami šį reiškinį, mokslininkai susidarė keistą vaizdą. Pasirodė, kad žemės gelmės pulsuoja neramiu pulsu. Ir planetos paviršius jungiasi su branduoliu vertikaliais kanalais. Jų gylis – apie 3000 km. Šiais kanalais iš Žemės centro į erdvę, į kosmosą, sklinda siauri pulsuojantys energetiniai spinduliai…

 

Argi tai neprimena reiškinio, kurį aptiko Kaškulako urve? Ir, kas svarbiausia, šių paslaptingų spindulių išėjimo į paviršių vietose išties pastebimi labai keisti dalykai. Būtent ten dažniausiai pasirodo NSO, būtent ten žmonės susitinka su paslaptingais vaiduokliais, kuriuos vadina tai naminukais, tai giriniais, tai ateiviais iš kosmoso. O gal visai nėra tū ateivių? Galbūt tai mūsų planetos informacinis bankas siunčia savo vaiduokliškus pasiuntinius? Taip kad senos legendos apie požemionę šešėlių karalystę, matyt, ne tokios jau absurdiškos. Senovės žmonės, galbūt, intuityviai suvokė tą poveikį, kurį žmonėms daro žemės branduolys. O sensacingas suomių laikraščio pranešimas, nors ir išgalvotas nuo pradžios iki pabaigos, visgi, įsipaišo į čia dėstomą „beprotišką“ teoriją. Žinoma, nėra po žeme 9 mylių gelmėje jokio pragaro ir dejuojančių žmonių… Tai pernelyg primityvu, kad būtų tiesa. Tačiau anomalių reiškinių tyrimai leidžia išsakyti rizikingą prielaidą, kad žemės gelmės, jos supertankus įkaitęs branduolys saugo atmintį apie visus mus.