Žemaitijos žiniuonis – Lietuvos Nostradamas?

Atokiame Žemaitijos kaimelyje gražiai ir laimingai gyveno šeima. Penkių sūnų tėvas, pagaliau sulaukęs dukters, krykštavo lyg mažas vaikas. Du vyresnieji jau buvo sukūrę šeimas ir džiaugėsi pirmosiomis atžalomis, kai gimė Brigita. Taip ji iš karto tapo teta vyresniems už save sūnėnams.

 

Brigita buvo graži ne tik kūdikystėje. Jau j šeštokę spigindavo akimis vyresniųjų klasių berniukai. O ji pati — kazokiškai vikri, pionierių ratelių, komjaunuoliškų vakaronių aktyviausioji dalyvė. Brigita labai pasitikėdavo žmonėmis (gal net per daug), turėjo dešimtis draugų. Su artimesniais nesisekė — vienas (jau baigus mokyklą) iš pat pradžių panoro suriesti į ožio ragą, reikalavo aklo paklusnumo, kitas spaudė pinigus ir nekart nenupirko net saldainių, trečias gėdijosi pasirodyti su ja žmonėse ir bendravimą įspraudė tarp keturių sienų.

 

Tą vasarą su tėvu ėmė dėtis keisti dalykai. Toptelėdavo kokia kvaila mintis, visiškai nesusijusi su prieš tai buvusiomis, iškildavo kraupūs vaizdiniai, ausyse suskambėdavo šalia nesančių žmonių balsai. Pjaustant žiemai papuvusias ilgas lentas, jam staiga dingtelėjo: „Kam jas trumpini, juk darysi karstą!” Kitą dieną, grėbstydamas šiukšles, sodo pakrašty rado duobę, kurios forma priminė kasamas kapinėse.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku!

 

-Tėte, pamatysi, blogiausia diena bus trečiadienis,— ištarė Brigita, kai jis pavargęs klestelėjo ant prieangio suolo.

 

„Dukrele, tu man daugiau nieko nebepasakysi”,— kakodėl šovė galvon mintis. Dar nesuvokė, kad jame įsikūnija ekstrasensinės savybės. Išėjusi į gimtadienį, Brigita namo nebegrįžo.

 

— Motin, važiuojam tenai, jaučiu, kad jai blogai,— pasakė jis švintant.— Važiuojam tuoj pat, negaiškim nė minutės! Renkis gi vikriau! —suriko, visai nesivaldydamas. Žmona apstulbusi pažiūrėjo į nerimo kupinas vyro akis ir neprieštaraudama pašoko iš lovos.

 

Jie nulėkė į ten per vėlai. Paskambino, niekas neatsiliepė. Tuomet pastūmė neužrakintas duris ir atsidūrė svetainėje. Brigita kabėjo po stakta, prilaikoma odinio rankinuko dirželio. Namas atrodė kaip išmiręs. Jis puolė vienur, kitur. Ir tik trečiajame kambaryje išvydo bet kaip išsidraikiusius kūnus — ant dviejų sofų, po veidrodžio staleliu, ant kilimo, prie durų. Visi buvo girti, nes nosį užėmė vyno ar alaus tvaikas. Prie fotelio bolavo vėmalų dėmė. Sienas drebino knarkimas. Išgirdusi motinos klyksmą, iš po veidrodžio stalelio užtinusį veidą pakėlė raudonplaukė mergšė.

 

— Ką jūs padarėt? — sušnibždėjo tėvas.

 

Kai jis nukėlė dukterį ir paguldė ant sofos, vėl išgirdo keistus žodžius: „Tai tavo žudikas”. Staiga atsisukęs, tarpdury pamatė liesą išstypusį šių namų šeimininką. Nors viskas labai jau turėjo priminti savižudybę, tėvas nė kiek neabejojo, jog Brigita buvo pasmaugta.

 

… Vaikščiodamas po mišką (jau trisdešimt metų dirbo eiguliu toje pačioje girininkijoje), jis ėmė pastebėti keistus dalykus — palinkusį medį, kuris griuvo jo akivaizdoje, kiauksinčią ir tarsi norinčią pulti lapę, kažkokį anksčiau nematytą iššiepusį dantis graužiką. Panoro viską registruoti. Susirado storą vyriausiojo anūko sąsiuvinį ir ėmė rašyti — kiekvieną dieną. Kaip švietė saulė, iš kurios pusės pūtė vėjas, kokias mašinas sutiko kely.

 

Trečią vakarą po laidotuvių, eiguliui begulint lovoje, pats užsiplieskė šviestuvas (jungiklis buvo tvarkingas ir niekuomet neatšokdavo) — viena lemputė, suspindusi it saulė, staiga perdegė, kitos penkios, baimingai virpėdamos, vos švietė. „Tai šeši mano vaikai”,— pagalvojo. Sudardėjo stogas, pasigirdo čaiži ir širdį verianti aimana. Ir jis vėl aiškiai pamatė tarpdury išnirusį užmiegotą išstypėlio veidą. O ryte tėvas pastebėjo, kad labai išretėjo plaukai, o ant rankų pridygo aštrių šerių. Per porą mėnesių jis visiškai nupliko. Nuvažiavęs į prokuratūrą, gavo leidimą su advokatu dar kartą peržiūrėti bylą. Joje buvo daug pasikeitimų. Deja, ne tokių, kokie turėtų būti normalioje valstybėje. Nuotraukos, kurioje Brigita stovėjo tarp išstypėlio ir jo draugo, eigulys neberado. Bevartant puslapius, iškrito kita fotografija — Brigita, iki pečių užsiklojusi antklodę (tarsi ji galėtų prilipti ir pati laikytis prie vertikalaus kūno!), o iš šonų visiškai nematyti barzdoti vyriškiai. Tėvas nė kiek neabejojo, kad nagus prikišo liegardos — išstypėlio draugo sugyventinė. Ji dirbo rajono laikraščio fotokorespondente, tad sumontuoti nuotrauką moteriškei nebuvo naujiena. Negana to, pervertę dar tris puslapius, jie išvydo anksčiau neregėtą naujametinį atviruką, kuriame labai matyta rašysena buvo prikringeliuota: „Ignacai, karštai bučiuoju Tave, sveikindama su šv. Kalėdom ir Naujaisiais metais. Tavo meilužė Brigita”.

 

Grįžęs namo, tėvas susirado kažkada fotokorespodentės užrašytą jos telefoną, vardą ir pavardę. Rašysena buvo ta pati. Jis suvokė, jog prieš du mėnesius smarkiai suklydo — Brigitos kūną reikėjo vežti Klaipėdon. Ir bylą pradėti tenai. Tai, kad vietiniai teisės riteriai papirkti, jam nekėlė jokių abejonių. Magnetofono kasetė, j kurią susirinkusieji įrašinėjo girtas kalbas, iš bylos irgi dingo. Jis prisiminė, kad, apžiūrėjęs Brigitos galvą, prie nugaros nerado jokios veržimo mėlynės, dirželis irgi buvo gana keistas. Ant kaklo aptiko smaugimo pirštais, o ne odinės juostelės, žymes.

 

Dar po keturių mėnesių ligoninėje mirė fotokorespondente, ir eigulį persmelkė mintis: tai Dievo ranka. Jis atsivertė tos dienos užrašus ir pamažu iššifravo šiurpius vaizdus: sugyventinis sugriebia korespondentę už plaukų ir keliu smūgiuoja į nosj, atsilošia ir ištiesta koja spiria jai į pilvą. Kitos dienos vakare atlekia greitoji, įtarę apendicitą, operuoja, bet nieko ypatingo neranda. Jos būklė vis blogėja, ir dešimtą dieną, pro langą įspindus raudonai saulei, moteris miršta. Taip niekas ir nesupranta, nuo ko. Oficiali mirties priežastis — įsisenėjusio apendicito komplikacijos.

 

Eigulio atkaklumas pačių aukščiausių instancijų klerkams buvo tarsi peilis po kaklu (bylą du kartus grąžino peržiūrėti rajonui). Keturis mėnesius išlaukęs audiencijos Vilniuje, parodęs savo užrašus ir išdėstęs kelis jau išaiškintus žmonių dingimus ar žmogžudystes, ekstrasensas išgirdo: „Tai ko jūs pagaliau iš mūsų norite? Įsisteikite padėkų knygą, tegul visi, kuriems padėjote, išreiškia savo pagarbą ir susižavėjimą jūsų talentu”. Eigulys apstulbęs nepajėgė nė žodžio pratarti.

 

Teisybės ieškotojų ir atskleidėjų visais laikais (o ypač šiais, nepriklausomais) niekas nemėgo. Ne tik nemėgo, bet stengėsi juos izoliuoti. Tad ir jį, tarsi kokį Klimašauską, pasistengė įkišti (tiesa, ne prievarta, o apgaulės būdu) psichiatrinėn. Visa tai skambėjo maždaug taip: „Palikite savo užrašus, mes pažiūrėsim, o jus pasiųsim gydytojų komisijai, kuri oficialiai pripažintų, kad galite verstis šiuo amatu”. Lyg jis imtų už savo paslaugas iš žmonių kokius pinigus. Eiguliui nė minties apie tai niekada nebuvo.

 

Taip naivusis miškininkas savo noru atsidūrė psichiatrinėje ligoninėje. Tiesa, sąsiuvinio niekam nepaliko, tarsi nujausdamas, kad jis dingtų be pėdsakų — kaip nuotrauka, kasetė ar neapžiūrėtas lavono kūnas. Vietoj žadėtų tyrimų ir pokalbių su specialistais jis gavo patiems agresyviausiems psichiniams ligoniams skirtas injekcijas. Tokių vaistų, prieš kuriuos ir aminazinas atrodė kaip vieno procento boro rūgšties tirpalas prieš gryną spiritą. Bendros palatos ligoniai net ir negaunantį injekcijų eigulį būtų išvedę iš pusiausvyros—kažką bambantys užmerktomis akimis, slankiojantys pakampėmis, kilnojantys antklodes ir ieškantys paslėptų bombų, pilotuojantys kosminius XXI amžiaus pabaigos laivus, mėtantys iš užančių gyvates, draskantys nematomus voratinklius, sugraužiantys per dieną du kilogramus daktariškos dešros. Jis nevalingai net ėmė pavydėti jiems vaikiško nerūpestingumo.

 

Prabudęs antrąją naktj, ekstrasensas pajuto, jog lovoje jie guli trise — ligonis iš kairės, švelniai glostydamas, šnibždėjo: „Nensi, nebijok, Ronaldas šiandien vakarieniauja su Tečer”, o dešinysis vokiškai šūkčiojo kariškas komandas.

 

— Ar jūs čia nedarot, kaip darė Sacharovui? — paklausė jis vyriausiojo gydytojo, dar prieš atiduodamas drabužius. Dabar, po trijų dienų šioje negyvenamoje saloje, mediko patikinimai atrodė tokie pat nerealūs kaip palatos sugulovų svaičiojimai.

 

Vėl atėjęs į gydytojo kabinetą, ant stalo pastebėjo aukščiausiosios instancijos atsiųstą raštą, kuriame nė žodžio nebuvo apie ekstrasensinių sugebėjimų tikrinimą. Pagrindinė mintis (iš to, ką spėjo peržvelgti prieš įeinant kabineto šeimininkui) — senio mergaitė nenužudyta. Atseit ko jis čia ieško šiknoj kopūstų. Paskutiniai sakiniai, kurių „ligonis” nespėjo perskaityti, matyt, nedviprasmiškai turėjo reikšti jo neutralizavimą.

 

Gydytojas įėjo kartu su psichologe, kuri smulkiai surašė visą eigulio gyvenimą. Ketvirtą dieną, arkliškiems vaistams jau atlikus savo juodą darbą, iškvietė profesorių, kuriam įvertinus ir buvo surašyta „centrinės nervų sistemos sutrikimo” diagnozė. Be to, vienas jaunas gydytojas pridūrė, jog būtų gerai išspręsti „šio žmogaus tinkamumo vairuoti transporto priemones” klausimą. Pajutęs pragaištingą vaistų poveikį, ekstrasensas tualete ėmė spjaudyti nenurytas tabletes.

 

Baigiantis antrai košmariško įkalinimo ligoninėje savaitei, atvažiavo vyriausiasis sūnus ir… nepažino tėvo. Pakalbėjęs su gydytojais, suprato, jog gražiuoju tėvo neatgaus. Tuomet paprašė išleisti savaitgaliui. Tik taip ir pavyko išlaisvinti senąjį eigulį. Jis buvo toks nusilpęs ir apatiškas, jog negalėjo net šakių pakelti. Smarkiai pykino, tarsi negaunant eilinės narkotikų porcijos. Stiprieji vaistai buvo taip sugraužę organizmą, jog teko kreiptis ligoninėn — savo rajone. Du mėnesius leido vitaminus, specialiai maitino, savaitgaliais išleisdami namo. Eigulys toliau rašė. Apie jo sugebėjimus sužinodavo vis daugiau žmonių, daugėjo ir tokių, kuriems jis konkrečiai padėjo.


Facebook komentarai
1 komentaras "Žemaitijos žiniuonis – Lietuvos Nostradamas?"
2500
Rūšiuoti pagal:   Naujausius | Seniausius | Geriausius
Vaidas

Giminaičiai išrūkė kaip šunį ir labai paskui pasibaisėjo :)

wpDiscuz