Stebuklinga Meljecho statula

1893 metų kovo 20 dieną anglų jėzuitų pansionato auklėtiniai Maltoje, netoli nuo La Valetos miesto, iškeliavo į pikniką į Meljechą, kaimelį salos šiaurės vakaruose. Žygiui vadovavo tėvas Džonas Makheilas ir tėvas Džonas Gordonas, jiems padėjo vienuoliai broliai Nunenas ir Elingvortas.

 

Kaip pasakoja tėvas Makheilas, Meljechas piknikui buvo pasirinktas atsitiktinai. Pakeliui vyresnieji auklėtiniai papasakojo jam apie statulą, kuri buvo šiame kaime. Kaip buvo kalbama, ji pati stebuklingu būdu galėjo judėti. Procesija pasiekė kaimą neilgai trukus prieš lenčą ir, turėdami kiek laisvo laiko, jie nusprendė iš pradžių aplankyti bažnyčią.

 

Palei kelią link bažnyčios buvo du laiptų maršai, kurie vedė į Grota de la Madona urvą. Keli auklėtiniai kartu su tėvu Makheilu pakilo laiptais ir atsidūrė priešais Šventosios Mergelės statulą, didesnę už žmogaus ūgį. Štai kaip aprašo tai, kas nutiko toliau, tėvas Makheilas:

 

„Aš įėjau į urvą, palikęs kitą tėvą ir likusius berniukus prie įėjimo… Mano akys palaipsniui priprato prie prieblandos ir aš prieš save išvydau statulą, aptvertą nedidele tvorele. Buvau giliai sukrėstas jos didybės ir iškilmingumo. Tai buvo sena statula, iškalta iš vietinio akmens. Kairėje rankoje Mergelė laikė kūdikį Jėzų, kai tuo tarpu kita ranka buvo laisva, pirštai buvo prisiglaudę vienas prie kito ir sudėti į žiupsnį. Buvo uždegtos dvi didelės žvakės ir pastatytos priešais statulą… Įdėmiai apžiūrėdamas statulą, paklausiau berniukų, stovėjusių šalia manęs, kuri ranka, pasak gandų, turi judėti. Jie atsakė, kad dešinė, ir aš pažvelgiau į dešinę ranką.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku!

 

Ji iš pirmo žvilgsnio atrodė visiškai nejudanti. Bet greitai pastebėjau, kaip mažasis pirštelis lėtai atsitraukė atgal. Paskui jį sujudo dar du pirštai, paskui rodomasis ir galiausiai nykštys. Kai visi pirštai sujudėjo, ranka pakilo į viršų per 25-30 centimetrų, paskui lėtai nusileido, nubrėždama taisyklingą kryžių. Paskui pirštai vėl užėmė pirminę padėtį, o po kelių minučių judesiai pasikartojo.“

 

Kai berniukai su tėvu Makheilu pamatė judančią Madonos ranką, visi sušuko „Stebuklas!“, o į jų šauksmus atlėkė visi likusieji. Tėvas Gordonas, kuris važiavo į pikniką kitu vežimu ir pakeliui nebuvo girdėjęs istorijos apie judančią statulą, skaitė užrašus prie įėjimo į urvą. Makheilas pasišaukė jį, kad pažiūrėtų į statulą. Suteikiame žodį Makheilui:

 

„Jis tučtuojau priėjo ir pamatė judančią ranką. Jis bandė žiūrėti į statulą iš įvairių pozicijų, bet visą laiką matė rankos judėjimą. Manydamas, kad tai vyksta dėl to, kad jis judina savo galvą, jis atsistojo prie sienos, prisispaudė prie jos ir įsižiūrėjo į vieną iš tvoros stulpelių. Paskui aiškiai pamatė ranką, kuri pakilo virš stulpelio, o paskui nusileido. Kad mano galva irgi nejudėtų, patikimai padėjau ją tarp dviejų stulpelių, tačiau vis tiek mačiau tą patį.

 

Makheilas paprašė keturiolikmetį berniuką Frederiką Klotjerą stebėti dešinę ranką ir pasakyti, ką mato. Berniukas tiksliai apsakė tai, ką matė pats tėvas, o paskui atkreipė jo dėmesį į kūdikio Jėzaus ranką. Tėvas Makheinas prisimena:

 

„Pakėliau akis ir pamačiau mažytę Kūdikio rankutę, laiminančią mus. Jo galvutė irgi judėjo į skirtingas puses ir, rodos, pasikeitė veido išraiška. Kai galva ir ranka judėjo, veidas išreiškė vaikišką džiaugsmą. Galbūt aš visa tai įsivaizdavau… Kai ranka nejudėjo, nieko ypatingo veide nesimatė. Mes išbuvome urve maždaug pusę valandos, ir visą tą laiką ranka judėjo…

 

Judesiai nebuvo vienodi. Kartais rankos pirštai atsilenkdavo paeiliui ir susilenkdavo ar atsilenkdavo visi iš karto. Ranka pakildavo per 25-30 cm arba tik pusę to atstumo, jos judėjimo kryptis nuolat keitėsi… Tačiau nepriklausomai nuo to, žestuose buvo toks grožis ir gracija, kad baimė, kuri mane apėmė, kai pirmą kartą pamačiau judesius, greitai praėjo ir aš pajutau aistringą norą melstis Mergelei Marijai.“

 

Gegužės pabaigoje tėvas makheinas antrą kartą apsilankė Meljecho urve kartu su kitu dvasininku iš koledžo. Prižiūrėtojas pasakė, kad per laikotarpį nuo ankstesnio jo pasirodymo kovo mėnesį iki balandžio pabaigos statula nejudėjo, tačiau gegužę ji judėjo beveik kasdien. Apžiūrėję statulą, tėvai įsitikino, kad ji iškalta iš monolitinio akmens luito. Jie pralaukė urve gana ilgai, bet nepastebėjo nieko ypatingo. Kitą vizitą jis padarė birželio 1 dieną ir vizitas buvo sėkmingas.

 

Štai ką užrašė tėvas Makheinas:

 

„Pažvelgęs į statulą, pamačiau, kaip ranka atsargiai pajudėjo. Šį kartą ji pakilo ne daugiau kaip per 12-15 cm. Judesys, kaip ir aną kartą buvo labai lėtas. Po to, kai ranka nubraižė kryžių, ji apmirė. Tai, kas įvyko paskui, atrodė, buvo specialiai padaryta mūsų Mergelės Marijos,kad įtikintų mus, kad ji išties mus laimina.

 

Didysis ir rodomasis pirštai buvo per du tris cm vienas nuo kito. Nors visa ranka liko nejudanti, pirštai susiglaudė, paskui vėl išsiskyrė, paskui didysis pirštas pakilo virš rodomojo, paskui nusileido ir galiausiai užėmė pradinę padėtį. Tai vyko kelias minutes. Kiti pirštai irgi laikas nuo laiko sujudėdavo.“

 

Vienas Makheilo kolega pasiūlė įdėti savi pirštą tarp statulos pirštų, kad pajaustų judesį. „Besibaimindamas, kad tai buv nepagarbus veiksmas, iššauktas per didelio smalsumo, aš patariau jam to nedaryti. Ir jis nusileido“.

 

Džonas Makheilas, miręs 1911 metais, Herberto Turstono, žymaus mokslininko psichinių fenomenų srityje ir rašytojo buvo pavadintas „skvarbaus proto ir blaivaus mąstymo žmogumi“, kuris buvo „absoliučiai sąžiningas ir nuoseklus savo veiksmuose“. Tėvą Džoną Gordoną, mirusį 1943 metais jis pavadino „racionalių įsitikinimų škotu, neturinčiu nė pėdsako lengvabūdiškumo elgesyje“.

 

Po Makheilo mirties pasakojimą patvirtino vienas iš buvusių mokinių – jau minėtas Frederikas Klotjeras. Kitas mokinys, Testaferatas Boničis, vėliau tapęs markizu, 1920 metais parašė:

 

„Kartu su kitais berniukais tėvas Makheilas pasiėmė mane į Meliechą, į parapijos bažnyčią, kad paliudytume, kaip ten garbinama Mergelė Marija. Maldos metu priešais žymiają statulą mers išgirdome, kaip tėvas Makheilas ir kiti berniukai šaukia, kas Mergelė judina ranką ir laimina mus. Aš gailiuosi, kad neturėjau garbės pamatyti statulos judėjimo. Bet aš tvirtinu, kad tėvas makheilas ir dauguma berniukų išties matė, kaip Mergelė mus laimina“.

 

Inf. šaltinis: visokybes.com


Facebook komentarai
3 komentarų "Stebuklinga Meljecho statula"
2500
Rūšiuoti pagal:   Naujausius | Seniausius | Geriausius
deivis

vejai jai tai urve buvo tai ir meskai aisku kad ten oro maziau nuo ko gali pradeti gliucintin taip ir atsitiko paliubomu

as

dabar turbut bybeli drocina:D

Vaidas

O tai ką ta statula veikia dabar?

wpDiscuz