Senovės civilizacijų žemėlapiai: kas juos sudarė?

Iš pirmo žvilgsnio Atlanto žemėlapis, kurį ant gazelės odos nubraižė turkų admirolas Riris Reisas 1513 metais – keistas vaizduotės vaisius, tačiau žemėlapis padengtas serija į tinklą panašių linijų, kurios priduoda jam tikroviškumo. Pats Piris Reisas laikė jį pačiu geriausiu, brūkštelėjęs paraštėje: „Pas nieką šiame amžiuje nėra žemėlapio, panašaus į šį“. Sudarydamas jį, rašė admirolas, naudojausi 20-čia jūrlapių ir 8-iais „Mappa mundis“, t.y. žemėlapiais, kuriuos arabai vadino „Džaferijomis“ ir kurie buvo sudaryti dar Aleksandro Didžiojo laikais ir kuriuose buvo pavaizduotas visas žmonių apgyventas pasaulis.

Paslaptis štai kame: jeigu Piris Reisas kalba teisybę (o abejoti tuo nėra pagrindo), tai senieji žemėlapiai, apie kuriuos jis kalba, tobulai atvaizduoja pasaulio geografiją, o juk jie buvo sudaryti ikiistoriniais laikais.

Kaip liudija profesorius Čarlzas Hepgudas iš Kin Steito koledžo Niu Hempšyre, 7 metus studijavęs Pirio Reiso ir kai kuriuos kitus, mus pasiekusius žemėlapius, sudarytus maždaug tais pačiais laikais, jie yra „pirmasis įtikinamas įrodymas, kad prieš mums visiems iš istorijos žinomas tautas gyvavo kažkokia kita labai protinga tauta… Senovės keliautojai plaukiojo jūromis nuo ašigalio iki ašigalio. Kad ir kaip nebūtų keista, yra nenuginčijamų liudijimų, kad kažkada senovės žmonės tyrinėjo Antarktidos krantus, kai jie dar buvo laisvi nuo ledo.

Taip pat nėra abejonės, kad jie disponavo tokiais navigaciniais prietaisais, kurie buvo tobulesni už tuos, kuriais naudojosi žmonės sename pasaulyje, viduramžių laikais iki pat XVIII amžiaus vidurio.“

Stulbinančios prielaidos

Šiuos sensacingus pareiškimus Hepgudas padarė 1966 metais knygoje „Jūrų valdovų žemėlapiai“ ir, nežiūrint į jo prielaidų apie ikiistorinius laikus revoliucingumą, jos nebuvo paneigtos. Kelių žymiu ekspertų, kurie cituojami knygoje, liudijimai, iki šiol tebegalioja. Papulkininkis Haroldas Z. Olmeiris, tuo metu tarnavęs Amerikos KOP žvalgybinėje eskadrilėje, rašė apie Pirio Reiso žemėlapį: „Kranto linijos kontūrai, pavaizduoti apatinėje žemėlapio dalyje, visiškai atitinka tai, ką aptiko švedų-britų-norvegų antarktinė ekspedicija 1949 metais, padariusi seisminį viršutinės ledo dangos dalies pjūvį. Tuo metu, kai buvo nupieštas šis krantas, jis dar nebuvo padengtas ledu. Dabar šiame rajone slūgso ledo danga, kurios storis siekia mylią. Mes neįsivaizduojame, kaip susieti šį žemėlapį su tuo geografinių žinių lygiu, kuris buvo pasiektas 1513 metais“. Kapitonas Lorencas U. Barousas, tos pačios eskadrilės kartografijos skyriaus viršininkas, rašė Hepgudui: „Mes manome, kad geografinių charakteristikų, kurias mes matome Orontijaus Finėjaus žemėlapyje (1531), tikslumas yra nulemtas, be abejonės, to, kad jo šaltiniais buvo tikslūs visos Antarktidos žemėlapiai. Atidžiau patyrinėjus, pasidaro aišku, kad šaltiniais buvę žemėlapiai, greičiausiai, buvo sudaryti tuo metu, kai Žemė ir kontinento vidiniai vandenys buvo sąlyginai laisvi nuo ledo.“

Profesorius Hepgudas padarė šią išvadą kruopščiai ištyręs šimtus kitų to laikmečio žemėlapių ir atlikęs milžinišką tiriamąjį darbą, kuris padėjo jam perbraižyti reikšmingiausius žemėlapius, vartojant šiuolaikines projekcijos taisykles. Jis rado tik kelis žemėlapius, vertus dėmesio, kadangi kartografijos menas Pirio Reiso laikais buvo dar tik užuomazgoje. Tyrimų epocha, kuriai pradžią davė Kolumbas 1492 metais, tik prasidėjo ir nors bendrais bruožais kontinentų kontūrai buvo aiškūs, bet jū proporcijos dažnai smarkiai skyrėsi nuo realybės. Roberto Torno žemėlapis (1527) – tipiškas pavyzdys, ir leidėjas, kuris vėliau jį publikavo, paaiškina išnašoje: „Žemėlapio netobulumas atleistinas dėl jo sukūrimo laikmečio; kosmografijos mokslas mūsų prekybininkams dar nebuvo toks žinomas, kaip dabar“.

Ilguma

Svarbiausia problema buvo surasti teisingą ilgumą. Platumą buvo galima išsiaiškinti pakankamai lengvai, orientuojantis pagal žvaigždes, tačiau ilgumos nustatymui reikėjo išrasti tikslų metodą laikusi nustatyti, o pirmasis chronometras buvo išrastas tik po 200 metų. Didžioji Pirio Reiso laikų žemėlapių dalis turėjo žymias paklaidas kontinentų orientacijoje pagal ilgumą. Patsai Kolumbas, naudojęsis Atlanto ir Vest Indijos žemėlapiais, kurie mūsų nepasiekė (bet kuriais, jo žodžiais tariant, naudojosi Piris Reisas), klaidingai manė pasiekęs Aziją, kai tik pamatė Kanarų salas.

Senoviniai tinklai

Tačiau keli žemėlapiai sudarė išimtį. Jau du šimtus metų viduramžių jūreiviai, keliaujantys Juodąja ir Viduržemio jūromis, naudojo pakankamai tikslius žemėlapius, pagrįstus portulanais, tinklais, panašiais į ratą su stipinais, kartais jų būna 16, kartais 32, jie primena jūrų kompasą. Iš kur jie atsirado, nėra žinoma. Žymus švedų mokslininkas, tyrinėjęs senovinius žemėlapius, A. E. Nordenšeldas, gyvenęs XIX amžiuje, pastebėjo, kad žemėlapiai per 200 metų netapo tobulesni, kad visi jie, greičiausiai, buvo padaryti remiantis vienu vieninteliu kur kas senesniu originalu. Kaip portulanai buvo naudojami – irgi buvo neaišku, ar jie buvo pagalbinis instrumentas kartografams, ar jais naudojosi jūreiviai?

Dideliu profesoriaus Hepgudo ir jo komandos indėliu į kartografiją buvo bandymas suprasti, kokiu būdu Piris Reisas panaudojo juos sudarydamas savo žemėlapį. Esminis momentas čia yra tas, kad penkių portulanų centrai buvo išsidėstė viename apskritime. Po trejų mėginimų metų Hepgudui pavyko nustatyti, kad šio apskritimo centras buvo taškas, kuriame susikerta tai, ką mes dabar vadiname dviem pagrindinėmis koordinatėmis: 30 laipsnių rytų ilgumos, kuri ėjo per Aleksandriją, senovės žinių centrą, iš kur, pasak Pirio Reiso, jis gavo savo žemėlapio šaltinius, ir 23,5 laipsnio šiaurės platumos – Vėžio tropikas. Tai leido Ričardui U. Strečenui iš Masačiusetso technologijos instituto trigonometrijos metodu surasti tikslias penkių portulanų vietas Atlante ir perbraižyti Reiso žemėlapį naudojantis šiuolaikiniu koordinačių tinklu, kad galima būtų patikrinti jo tikslumą.

Stulbinantys rezultatai

Piris Reisas išties, matomai, naudojosi senovės šaltiniais ir kai kurie iš jų buvo tiek tikslūs, kad šiandien tai atrodo neįtikėtina. Afrikos ir Europos vakariniai krantai ir šiaurės Atlanto salos (išskyrus Madeirą) pažymėti tikslioje ilgumoje. Dar daugiau, jie teisingai atitiko pagal ilgumą, padėtį, lyginant su Pietų Amerikos ir Antarktidos krantais.

Karibų jūra irgi stojo į savo vietą, kai Hepgudas susiprotėjo, kad dėl naudojimosi portulanais ypatybių ji buvo nustumta į neteisingą kertę. Ši Reiso žemėlapio dalis, matyt, buvo nubraižyta naudojantis šaltiniu, kur sferinės projekcijos centras buvo Egiptas. Kai dėl Amazonės ir Maražo salos, tai Hepgudas padarė išvadą, kad „salos pavaizdavimo tikslumas stulbina. Nieko panašaus nėra nė viename XVI amžiaus žemėlapyje, iki salos atradimo 1543 metais“. Pietinė Pietų Amerikos dalis buvo nubraižyta pakankamai tiksliai, vidutiniškai paklaida nesiekė 1 laipsnio. Folklendo salos pavaizduotos teisingoje platumoje, tačiau pagal ilgumą yra 5 laipsnių paklaida. Folklendo salas atrado Džonas Devisas 1592 metais, beveik po 80 metų nuo to, kai Reisas sudarė savo žemėlapį.

Antarktidos žemėlapiai

Hepgudui galima papriekaištauti dėl to, kad jis sukėlė didžiulį triukšmą dėl vieno vienintelio paslaptingo žemėlapio ir skyrė jam pernelyg daug dėmesio. Jis pats rašė: „Jei Pirio Reiso žemėlapis būtų vienintelis, tai šito nepakaktų įtikinamoms išvadoms padaryti. Tačiau jis buvo ne vienintelis“.

Dar daugiau – įdomiausia jo dalis yra Antarktikos kontūrai. Diskusija, pradėta radijuje, paskatino Hepgudą užsiimti šiuo projektu, kadangi įrodyti žemėlapio teisingumą buvo nelengva. O nuo šito priklausė daugelio svarbių problemų sprendimas – tiek geologinių, tiek istorinių. „Oficialiai“ Antarktida buvo atrasta 1818 metais. Nors didžiulis žemės plotas šioje vietoje buvo pažymėtas senovės žemėlapiuose, tai ilgą laiką buvo tik prielaida, ypač po to, kai keliautojui Džeimsui Kukui XVIII amžiuje nepasisekė jos surasti.

Pirio Reiso žemėlapyje matosi tik nedidelė dalis šiaurinės kranto linijos, kuri dabar vadinama Karalienės Mod žeme, tačiau ji tokia pat tiksli, kaip ir kitos vietos žemėlapyje, nubraižytame, remiantis senaisiais šaltiniais. Orontijaus Finėjaus žemėlapis, sukurtas truputį vėliau, 1531 metais, dar įdomesnis. Antarktidos kranto linija, padengta ledais nuo maždaug 4000 metų prieš mūsų erą, parodyta detaliai, su upėmis, tekančiomis nuo kalnų šlaitų į jūrą ir dideliais tuščiais plotais. Visa tai leidžia daryti prielaidą, kad sudarant žemėlapius-šaltinius, kontinente jau egzistavo ledo danga. Vėl Hepgudui teko plušėti, perkeliant žemėlapį į šiuolaikinę koordinačių sistemą. Rezultatų iki šiol niekas nepaneigė.

Tokiu būdu Hepgudo pareiškimas atrodo pakankamai įtikinamas. Kartografijos menas pasiekė savo klestėjimą gilioje senovėje, o klasikinėje epochoje ir viduramžiais buvo apleistas ir prarastas. Šie žemėlapiai kartu su milijonais knygų su neįkainuojamais senovės žinių lobiais, buvo laikomi Aleksandrijos bibliotekoje, kol jos VII mūsų eros amžiuje nesunaikino gaisras, ir Piris Reisas pasinaudojo jais, kad nusibraižytų savo pasaulio žemėlapį (kurio tik fragmentas mus pasiekė). Tačiau kas buvo tie paslaptingieji senovės matematikai, kaip ir kada jie galėjo apkeliauti pasaulį ir sudaryti savo žemėlapius?

Hepgudas mano, kad ledynmečiu egzistavo kažkokia tauta, tačiau archeologija to nepatvirtina. Be šios versijos gali būti trys hipotezės, nors visos jos ginčytinos, o trečia išvis mažai tikėtina.

1.Geologai suklydo datuodami Antarktikos apledėjimą mažiausiai trim tūkstančiais metų, tokiu atveju Mino arba Finikijos jūreiviai galėjo matyti kontinento kranto liniją.

2.Megalitų statytojai keliavo savo valtimis iš kailio gerokai toliau, nei buvo manoma, o puikios astronomijos žinios leido jiems sudaryti tokius tikslius žemėlapius; tačiau nerasta nė vieno rašytinio dokumento, palaikančio šią hipotezę.

3.Tos žinios, kurios buvo sukauptos klasikiniu ir Aleksandrijos laikmečiu iš įvairių šaltinių, neabejotinai turi savyje pirmųjų keliautojų liudijimus ir, galbūt, netgi informaciją iš nežemiško šaltinio, įskaitant kažką panašaus į spėjimo, aiškiaregystės meną, kas leido kartografams-žyniams atvaizduoti pakankamai tikslų pasaulio paveikslą.