Plėšikai iš Anapus

Poltergeistai, kaip žinia, pasižymi aršiu būdu, ne veltui jis pavadintas “triukšminga dvasia”. Paprastai jie ne tik triukšmingi, bet ir aršūs. Ir štai, kaip praneša JAV žurnalas “Weekly World News”, 2007 metais policija užregistravo kaip tasai poltergeistas išmušinėja pinigus.

Biuldukas apsireiškia pas 75-metę Betę Donkin iš Los Andželo kiekvieno mėnesio 10 dieną. Ir tai jau vyko 4 kartus. Apsilankymo rezultatas: pogromas kambaryje, apčiuopiama materialinė žala, padaryta neturitingai pensininkei. Kaskart poltergeistas palieka raštelį su tuo pačiu tekstu: “Duok 30 000 dolerių, jei nori, kad tavo namuose vėl įsiviešpatautų ramybė”.

Kartą Betei pasisekė pamatyti prievartautoją, kuris skraidžiojo virš jo paties sudaužytais indais ir baldais. Prieš jam išnykstant, ji spėjo pamatyti, kad apsirengęs jis XIX amžiaus kostiumu.
Žinomas JAV poltergeistų specialistas Maiklas Prestonas, pakviestas tirti šį reikalą, tik rankomis skėsčioja: pirmąsyk jo praktikoje atsirado bildukas reketininkas. Be to, nė vienas, net efektyviausias išvarymo metodas nedaro jam nė mažiausio poveikio.

-Man niekad neteko susidurti su tokiu reiškiniu. – prisipažino Prestonas. – Išoriškai viskas išties primena poltergeisto išdaigas. Dvasia sukelia pogromus, palieka raštelius su kažkokiais reikalavimais, grasinimais ir pan. Tačiau iki šiol niekam iš žmonių, kurie užsiima poltergeistais, neteko susidurti su tokiu tikslingu merkantiliniu spaudimu. Paprastai bildukai ne reikalauja, o išmėto žmonėms smulkmę ir netgi stambias kupiūras. Jie byra iš lubų, palangių ir t.t. Dažnai poltergeistai vagia pinigus, bet neišmušinėja jų. Pinigai paprasčiausiai dingsta iš piniginių, seifų, nesvarbu, juk poltergeistai – tai dvasios, ir jos gali lengvai pranikti per bet kurias pertvaras mūsų pasaulyje. O svarbiausia: kam jam doleriai?!

Yra, žinoma, didelis įtarimas, kad Los Andžele ėmė veikti nusikaltėlių profesorius, įvaldęs koperfildo triukus. Būtent tokios versijos laikosi policija. Dabar ji bando išsiaiškinti, kas iš buvusių fokusininkų ar jų asistentų įvelti į kriminalą. Tačiau ir anapusinę versiją neverta atmesti, kadangi šiuo momentu visi kandidatai į poltergeisto reketininko rolę yra patikrinti ir pasirodė esą švarūs prieš įstatymą.

Liko plėšiku ir po mirties

Tas pats žurnalas pasakoja apie visiškai neįtikėtinus bankų apiplėšimus, vykstančius taip vadinamame pramoniniame Italijos trikampyje – Milane, Turine, Genujoje. Plėšikas Markas Gvidelis susišaudymo metu dar pernai buvo užmuštas, tačiau, panašu, kad jo vaiduoklis iki šiol švarina bankus, kaskart palikdamas jo pirštų atspaudus.

Šio vaiduokliško plėšiko istorija prasidėjo dar 2004 metais, kai 28 metų Markas ėmė švarinti bankus, kad galėtų gyventi pleibojaus gyvenimą.

-Beveik du metus Gvidelis važinėjo prabangiomis mašinomis, susitikinėjo su puikiomis moterimis ir lakstė po visą Europą, švaistydamas prisiplėštus pinigus. – pasakoja detektyvas Džiovanis d’Alema. – Spauda jį vadino bamditu kazanova, kadangi jis flirtavo su visomis gražutėmis aksininkėmis ir net kaulijo jų telefono numerių, prieš pasprukdamas su pagrobtais pinigais. Ir dar: Markas niekad nesidėdavo kaukės, kadangi norėjo, kad merginos matytų, koks jis puikus. Mes negalėjome jo pagauti du metus, kol kartą policininkai nesusekė jo įeinantį į vieną banką pačiame Romos centre, ir nepribaigė jo aršiame susišaudyme.

-Mano komandos nariai įkalė į jį 8 kulkas ir visi mes galvojome, kad baigėne su Kazanova visiems laikams. – pasakoja toliau seklys. – Kai kurie mūsiškiai net matė, kaip jį palaidojo – ką gi jiems dabar galvoti?

Viename Milano banke jis įrėmė pistoletą į veidą persigandusiai darbuotojai, demoniškai nusikvatojo ir dingo su beveik milijonu eurų. Be to, pagrobė jis tuos pinigus ne iš kokios nors prieinamos vietos, bet iš depozitų saugyklos.

Kad visiems būtų aišku, kaip tai sudėtinga, reikia paaiškinti kai kurias smulkmenas. Depozitariumas skiriasi nuo pinigų saugyklos tuo, kad jame yra daugybė privačių seifų, kuriuos gali nuomotis bet koks pilietis ir saugoti savo seifuke viską, kas jam galvon šaus. Ten laikomasi visų saugumo taisyklių: sienos iš specialaus betono, kartus su plieno lakštais, neįtikėtinai tvirtos durys, grotos iš plieno strypų, kurių storis kaip ranka ir pan. O ir patį seifą galima atidaryti tik dviem raktais: vieną įstato banko darbuotojas, kitą – seifo šeimininkas.

Ir vis dėlto pinigai nepaaiškinamu būdu dingo iš vieno tokio seifo. Niekas nesugeba paaiškinti, iš kur nusikaltėlis sužinojo, kad būtent tame seifę laikomi pinigai. Ir, svarbiausia, jeigu jis gali pereiti kaiurai sienas, kam jam reikėjo naršyti depoziutariumą, jei paprasčiau buvo nepastebimai paimti pinigus iš bendros saugyklos?

Nuo to laiko nesugaunamasis vaiduoklis apiplėšė dar 8 bankus, o susierzinę teisėsaugininkai sako, akd jie nė neįsivaizduoja, kaip jį sustabdyti.

-Vyrukas negyvas, mes visi tai žinome, bet jis paprasčiausiai nenori išeiti. – sako d’Alema. – Tik šiemet jis apiplėšė 8 bankus ir paliko savo pirštų antspaudus kiekviename iš jų, kad žinotume: jis sugrįžo. Vargu ar mes kada areštusime jį, juk jis pasiima pinigus ir išgaruoja ore. Juolab negalime jo nušauti, iššautos kulkos jam nekenkia. Pakankamai kvaila šaudyti į tai, kas jau miręs, tiesa?

Vagių viralas

Pietų Afrikos respublikoje galingiausiais laikomi zulusų burtininkai. Dar XIX amžiuje, karo su anglų kolonizatoriais metu jie užkalbėdavo žaizdas zulusų kariams taip, kad tos neskaudėdavo ir labai greitai užgydavo. Tiesa, paskui paaiškėjo, kad pagrindinį vaidmenį čia vaidino ne užkalbėjimai, o slaptas viralas iš hienų uodegų. Iš jų burtininkai gamino stipraus poveikio magišką priemonę, kuri galėjo būti naudojama įvairiems tikslams, tame tarpe ir spartino žaizdų gijimą.

Neseniai Pietų Afrikos miesto Port Elizabet policijai teko prisiminti apie zulusų burtininkus. Taip vadinamuose “geruose” miesto kvartaluose, kur gyvena dauguma turtingų baltųjų, nusirito to paties tipo apiplėšimų banga. Kiekvienu atveju vakare buvęs visai sveikas savininkas staiga “atsijungdavo” – lyg užmigdavo, lyg sąmonę prarasdavo. Kai ryte atsipeikėdavo, jausdavo smarkų galvos skausmą, nors išvakarėse nė nebuvo palietę alkoholio. O svarbiausia – aptikdavo, kad kol jie miegojo, iš namų išneštos visos vertybės.

Policijai niekaip nesigavo išsiaiškinti,kokiu būdu buvo užmigdyti šeimininkai, kurie išvakarėse nevalgė jokio įtartino maisto. Jų nežinia tęsėsi, kol bandant parduoti pavogtą nebuvo sulaikytas vienas iš vagių. Tardymo metu šis prisipažino, kad apiplėšiant namus jie naudojo migdantį mišinį iš hienos uodegų, kuris kainuoja didelius pinigus ir kurį tiekė burtininkai.

Pagaminimas labai sudėtingas. Iš pradžių hienų uodegos džiovinamos, paskui sumalamos į miltelius, kurie sumaišomi su tam tikromis žolelėmis. Paruoštą vartoti mišinį susuka į suktinę, pridega ir leidžia tokius dūmus į atvirus langus ar plyšius po durimis tų namų, kuriuos numatyta apiplėšti. Dūmai neturi kvapo, bet per kelias minutes visi esantys patalpoje užmiega. Galima be kliūčių užeiti ir išsinešti visas vertybes. Šis unikalus apiplėšimo būdas sugalvotas irgi burtininkų. Būtent tokiu būdu jų protėviai, kovoję su britų kolonizatoriais, užmigdydavo kareivius naktinėse stovyklose, o paskui visus miegančius išpjaudavo.

Iš ko pirko viralą, sulaikytieji atsakyti atsisakė: burtininkų kerštas jiems daug baisesnis už kalėjimą. Kaip kovoti su tokiomis vagystėmis, policija kol kas nežino.

Inf. šaltinis: visokybes.com