Pikta lemtis per gerą valią

Iki pat šių laikų filosifai tvirtino – pasaulį valdo atsitiktinumas. Tačiau fizikai, aptikę neregimus ryšius tarp reiškinių, padarė kitą išvadą: pasaulyje niekas nevyksta atsitiktinai, nes kiekvienas atsitiktinumas – tai neregimas dėsningumas. Kas gi teisus?

 

Yra žmonių, apie kuriuos kalbama, kad jie gimę po nelaiminga žvaigžde. Nemalonumai pilasi ant jų kaip iš gausybės rago. Kitam žmogui visam gyvenimui pakaktų bėdų, kurias nevykėlis išgyvena per metus. Tačiau yra žmonių, kuriems vyksta tartum rinktinės, tikslingos nelaimės. Visados tos pačios. Ir kalbėti čia apie aklą atsitiktinumą netenka.

 

Toks, pavyzdžiui, buvo didžiojo poeto Bairono senelis, anglų laivyno viceadmirolas Džonas Baironas. Iš kolegų jūrininkų jis gavo pravardę „Baironas – bjaurus oras“. Ir buvo už ką. Neužfiksuota nė vieno atvejo, kai jam būtų tekę plaukti po giedru dangumi. Net jeigu virš galvos plieskė saulė, ji tučtuojau pasislėpdavo už griaustinio debesų, kai tik jo laivas išplaukdavo į jūrą. Ir prasidėdavo liūtis, kuri nesiliaudavo, kol vyko plaukimas. Dėl to viceadmirolas nuolat patirdavo avarijas, o daugybė laivų, turėjusių nelaimę plaukti kartu su juo, tiesiog žūdavo gelmėse. Toks įspūdis, tartum Džonas Baironas pritraukdavo prie savęs griaustinio debesis.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku!

 

Dar unikalesnis nemalonumų „sandėlys“, kaip liudija Peterburgo tyrinėtojas A. Savenkovas, buvo vienas iš 18 škunos „Mermaid“ komandos narių. Škuna 1829 metų spalį išplaukė iš Sidnėjaus uosto. Kas tai buvo per žmogus, nežinia, o ir pats jis tikriausiai neįtarė, kad užtrauks jūreiviams tokią bėdą. Tačiau galima pakankamai patikimai tvirtinti, kad toks žmogus škunoje buvo.

 

Laivas plaukė Toreso sąsiauriu, laikydamasis kurso į Raflso įlanką. Tarp Australijos ir Naujosios Gvinėjos, rajone, labai pavojingame laivybai, pakliuvo į tirštą rūką ir užplaukė ant rifų. Laivas nugrimzdo į dugną per kelias minutes, tačiau žmonės išsigelbėjo – ant plikų akmenų, be maisto ir vandens prasikankino tris paras. Ketvirtą dieną juos paėmė pro šalį plaukęs barkas „Svitšu“ su 14 žmonių komanda.paėmė, kaip sakoma, ant savo galvos – po dviejų parų beveik analogiškomis sąlygomis laivas užplaukė ant povandeninių akmenų ir paskendo. Dabar mažutėje salelėje, vėl be vandens ir maisto, gyveno jau dvi komandos su dviem kapitonais. Ir vėl jiems pasisekė – greitai juos paėmė škuna „Gubernatorius Radis“, plaukianti į Papua. Žmonės džiūgavo – dabar jau nieko nebeatsitiks!

 

Tačiau vos tik škuna pasitraukė nuo salos, joje kilo gaisras. Kelias valandas visos trys komandos kovojo su ugnimi, tačiau nesėkmingai. Teko palikti baigiantį degti laivą ir trimis valtimis į pavojingą kelią leidosi dabar jau 64 žmonės su trimis kapitonais.

 

Ir vėl jiems pasisekė. Greitai visus nelaimėlius paėmė karinis laivas „Komet“. Jo jūrininkai išklausė pasakojimą su pateisinamu nepatiklumu – tokių neįtikėtinų sutapimų paprasčiausiai negali būti. Pasirodo, gali. Netikėtai užlėkė štormas, kuriais garsėja tos platumos ir, rodos, patikimas laivas paskendo. Tarp siautėjančių bangų keturiose perpildytose valtyse 18 valandų dreifavo jau 85 matrosai ir keturi kapitonai. Ir vėl juos išgelbėjo. Nedidelis burlaivis „Jupiteris“ vos sutalpino visus nukentėjelius. Tarp jų akivaizdžiai buvo vienas, kuris traukė prie savęs nelaimes. Ir „Jupiteris“ pakartojo „Mermaido“ likimą: pralaužė rifuose dugną ir dabar ant slidžių uolų buvo jau 123 matrosai ir penki kapitonai.

 

Tik šeštą sykį likimas pasigailėjo nelaimingųjų. Plaukusi pro šalį škuna „Siti of Lidz“ su 100 keleivių paėmė visus šios unikalios katastrofų serijos dalyvius ir parplukdė juos į Australiją.

 

Kokios gi priežastys lėmė fatališkus nepasisekimus ar neįtikėtiną sėkmę? Šiuo klausimu savo prielaidas išsako Sankt Peterburgo tiksliosios mechanikos ir optikos instituto doktorantas Konstantinas Korotkovas, kuris ilgą laiką tiria reiškinius, kurie vadinami paranormaliais.

 

-Dabar pasauliniame moksle įsitvirtina nuomonė,kad niekas nevyksta atsitiktinai. – sako jis. – Bet čia lengva nuslysti į kraštutinumus. Jei pripažinsime, kad viskas apskritai yra dėsninga, tai prieiname Niutono determinizmą, pagal kurį viskas iš pat pradžių yra nulemta Dieviškosios valios ir nuo žmogaus niekas nepriklauso. Mes gi manome, kad žmogus visgi veikia savo likimą. Įsivaizduokime medžiu ropojančią skruzdėlę. Ir periodiškai priropoja išsišakojimus. Šiuolaikinis mokslas vadina juos bifurkacijos taškais. Ir reikia priimti sprendimą, į kokią pusę ropoti. Arba ropoji toliau per kamieną, arba įsiremsi į tuštumą. Štai ir kiekvienam žmogui jo gyvenimo kelyje sutinkami tokie taškai. Jie nėra atsitiktiniai. Juos galima pavadinti likimo žymomis. Ir nuo mūsų priklauso, į kokią pusę mes nueisime. Kaip taisyklė, pasirinkdami kryptį, mes orientuojamės tik į dabartinį momentą, nežinodami, kaip mūsų pasirinkimas įtakos mus po metų ar dešimtmečių. Didžioji dauguma žmonių padaro maždaug vienodą skaičių klaidų ir teisingų pasirinkimų. Todėl mums sėkmės juosta keičiasi su nesėkmių ruožu. Tačiau yra žmonių, apdovanotų gilia intuicija. Jie jaučia, kur jiems reikia apsukti. O yra kitokių – kiekviename bifurkacijos taške jie pasirenka klaidingą kryptį. Tai ir lemia, koks bus žmogus – nevykėlis ar laimės kūdikis. Kai žmogui viskame nesiseka, reiškia, kad jis eina prieš srovę. Man teko stebėti tokius žmones. Kaip ir žmones, kurie visada jaučia, kur reikia pasukti.

 

Taigi mokslas lyg ir neigia aklą atsitiktinumą. Tvirtinama, kad žmogus pats renkasi likimą. Tačiau tai nepaaiškina pačių neįtikinamiausių sutapimų, kurių pasaulio istorijoje ne tiek ir mažai. Visai neseniai britų laikraštis „Sandi telegraf“ atkreipė dėmesį į tai, kad kai kurios moterys „nesuderinamos“ su elektros prietaisais. Kažkodėl vien tik moterys: į vyrus prietaisai nereaguoja, o kai prisiartina dailisios lyties atstovės – ima maištauti. Tokia moteris, pvz., yra Natali Tomasin iš Northemptonšyro. Demonstruodama mokslininkams savo „sugebėjimus“ ji, neprisiliesdama prie prietaisų, išvedė iš rikiuotės 12 dulkių siurblių, 10 lygintuvų, 5 televizorius, dvi mikrobangų krosneles ir 3 skalbykles. Kita moteris, Polin Šou iš Mančesterio, nuolat kovoja su nuosava skalbimo mašina. Kai ji mėgina ją suderinti reikiamai programai, saugikliai iššauna ir vanduo teka ant grindų. Astrofizikas Maiklas Šalis iš Oksfordo universiteto keturis metus tyręs, nustatė, kad Britų salose 600 moterų turi panašių bioelektriškai neigiamų charakteristikų.

 

Atsitiktinumai „pažymi“ tiek vieną konkretų žmogų, tiek ir žmonių grupę, o kartais ir gamtos reiškinius. Pakanka prisiminti tragišką japonų mokinių žygį kylant į palyginus neaukštą kalną. Pakeliui juos užklupo griaustinis. Pagal alpinizmo taisykles, mokytojas liepė mokiniams apsirišti apsauginiu trosu, kad niekas nepasimestų liūtyje. Į šią grupę trenkė žaibas ir sužeidė kas trečią susirišusį mokinį – pirmą, trečią, šeštą, devintą… Iš kur toks kraupus išrankumas? Koks matematinis ryšys slypi tarp grėsmingo gamtos reiškinio ir alpinistų grandinės? Ryšys, žinoma, yra, tik jo prasmė kol kas nesuprantama.

 

Aukščiau jau buvo minėta,kad yra žmonių, kuriuos paženklino, jei galima taip išsireikšti, likimas. Škunoje „Siti of Lidz“ buvo, matomai, toks komandos narys, o tai galiausiai ir išgelbėjo visus žmones. Tačiau visus rekordus sumušė sena dama iš Lodzės (Lenkija), apie kurią rašė visi Lenkijos laikraščiai 7 dešimtmetyje. Ši miela senutė penkis kartus iš eilės išlošė daiktinėje-piniginėje loterijoje automobilį. Galima daryti prielaidą, akd puiki intuicija leido jai tinkamai pasirinkti kryptį bifurkacijos taškuose. Tačiau kartą senutė visgi suklydo ir tai atsiliepė šeštos loterijos rezultatams. Šį kartą ji net netikrino bilieto, o iškart leidosi pasiimti laimėjimo. Koks buvo jos pasipiktinimas, kai paaiškėjo, kad jos skaičiai neišlošė. Ponia buvo tokia užtikrinta, kad buvo įsitikinusi, jog tapo kokios nors machinacijos auka ir net nepatingėjo nuvažiuoti į varšuvą, kur užtaisė skandalą Centrinio banko direktoriui.

 

Tai ar egzistuoja akli atsitiktinumai, o gal visi neįtikėtini sutapimai – tai kažkokio mokslui dar nežinomo dėsningumo rezultatas? Norisi tikėti, kad teisingas antras variantas, nes šiuo atveju mokslininkai kada nors sugebės išsiaiškinti likimo dėsnius, vadinasi, išmoks juos valdyti. Nors sunku pasakyti, ar taps žmonės laimingesni nuo to, juk likimas ne veltui slepia nuo mūsų ateitį.


wpDiscuz