Papuolė į praeitį

Ponia Šarlota V. – pensininkė, gyvenanti su savo vyru netoli Tenbridž Velso, Kento grafystėje Anglijoje.

 

Ponia V, turėjusi ganėtinai miglotą supratimą apie antgamtinius reiškinius, panorėjo, kad jos pavardė būtų išsaugota paslaptyje, kad būtų išvengta žioplių dėmesio. Ji gyveno gana uždarai.

 

Kartą per savaitę kartu su vyru lankėsi vist draive – kur kelios grupės susirenka drauge kieno nors namuose pažaisti visto. Vistas – kortų žaidimas keturiems žmonėms, panašus į bridžą, kur reikia rinkti taškus. Be šių išvykų ir rytmetinių kelionių į Tenbridž Velsą jiedu retai palikdavo savo kotedžą.

 

Antradienį, 1968 metų birželio 18, ponas ir ponia V. Leidosi į miestą pirkinių. Jie išsiskyrė miesto centre, kad kiekvienas nusipirktų, ko jam reikia, susitarę susitikti vėliau ir išgerti po puodelį kavos Haistrito universalinės parduotuvės restorane.

 

Ponia V. apsirūpino savo įprastomis savaitinėmis atsargomis ir dar nutarė nusipirkti dėžutę smėlinių sausainių, kurie turėjo tapti prizu vist draive. Taip ir neišsirinkusi tinkamos dėžutės parduotuvėse, kuriose ji paprastai lankydavosi, ji užėjo į nedidelę savitarnos krautuvėlę, kurios ji anksčiau nežinojo. Ten paklausė pardavėjo, ar neparsiduoda jai reikalinga dėžutė. Dėžutės nebuvo. Kad neišeitų tuščiomis rankomis, ponia V. Išsirinko dvi dėžutes koncentruotos sriubos ir apsidairė, ar nėra ant lentynų dar ko nors jos skonio. Tada ir pastebėjo angą sienoje sau iš kairės. Tai buvo įėjimas į stačiakampį kambarį, iš pirmo žvilgsnio – 7×4 metrų dydžio, apmuštą raudonmedžiu, kad smarkiai kontrastavo su chromo ir plastiko parduotuvės apdaila.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

„Raudonmedis pridavė patalpai sunkumo. – prisiminė ponia V. – aš nepastebėjau ten langų, tačiau kambarys buvo apšviestas elektros lemputėmis mažuose plafonuose iš tonuoto stiklo. Kambaryje netoli įėjimo pamačiau dvi poras, apsirengusias XX amžiaus vidurio stiliumi ir iki šiol aiškiai prisimenu vienos moters drabužius. Ant galvos jai buvo smėlio spalvos fetrinė skrybėlaitė, papuošta iš kairės pusės tamsaus kailio lopinėliu, jos paltas irgi buvo smėlio spalvos ir pakankamai madingas, tačiau kiek ilgokas 1968-iems metams“. Ponia V. taip pat pastebėjo pustuzinį tamsiais išeiginiais kostiumais vilkinčių vyriškių, kurie sėdėjo kiek giliau kambaryje.

 

Žmonės sėdėjo prie kremo spalvos staliukų, gėrė kavą ir apie kažką plepėjo. Pakankamai įprasta scena mažiems miesteliams 11 valandą ryto. Netoli kairės sienos palei įėjimą buvo nedidukas prekystalis ir stiklu atskirta kasa, tačiau kasininko ten nesimatė.

 

Ponia V. pamanė, kad truputį keista, kad ji negirdėjo apie šią kavinukę anksčiau, bet jai pasirodė, kad tai puiki idėja iš parduotuvės savininkų pusės, juk jie jau seniai buvo arbatos ir kavos importuotojai.

 

Dar vienas dalykas, kuris pasirodė jai keistas – ji nejautė nei kavos kvapo nei jokių kitų kavinei įprastų kvapų, tačiau pamanė, kad šiais laikais, esant tokiai oro ventiliacijai, tai gal ir ne nuostabu.

 

Kelias akimirkas ponia V. dvejojo, sr turėtų paragauti kavos ką tik jos atrastoje kavinėje, bet persigalvojo ir išėjo susitikti su savo vyru, kaip jie ir buvo susitarę. Suprantama, ji jam papasakojo apie „naują kavinę“, ir jie nutarė užeiti ten kitą antradienį.

 

„Praėjus savaitei, baigę apsipirkti, mes nuėjome į savitarnos parduotuvę ir pasukome prie kairės sienos, kur mačiau įėjimą į kavinę. – pasakoja ponia V. – Ten nebuvo jokio įėjimo, o tik didžiulis stiklinis šaldytuvas su užšaldytais produktais. Vyras juokaudamas paklausė, ką aš gėriau praeitą antradienį. Truputį atsipeikėjusi, paklausiau vyresniojo pardavėjo, ar buvo parduotuvėje kavinė, bet pardavėjas papurtė galvą ir pasakė, kad aš, tikriausiai, supainiojau parduotuves. Išėjau, jausdamasi visiška kvaile“.

 

Apsilankiusi savo įprastoje kavinėje, ponia V. galutinai atsigavo nuo šoko ir įkalbėjo vyrą eiti su ja ieškoti paslaptingosios kavinės. „Juk aš žinojau, ką mačiau. Papasakojau apie tai vyrui praeitą savaitę. Mes užėjome į dvi panašias parduotuves, tačiau nė vienoje nebuvo užeigos. Bet kokiu atveju aš gerai žinojau tą parduotuvę, ir niekad nebuvau užėjusi į kitas dvi“.

 

Rimtai apmąsčiusi paslaptingą incidentą, moteris aplankė ponią S. – Tenbridž Velso ekstrasensų draugijos įkūrėją, kuri buvo savotiška antgamtinių įvykių ir reiškinių ekspertė. Skirtingai nei ponia V., ponia S. gyveno mieste jau daug metų. Moteris pasidomėjo, ar žino ekstrasensė kokius nors statinius, panašius iš detalių į jos nupasakotą. Ponia V. prisiminė, kad prieš 6 ar 7 metus šalia savitarnos parduotuvės stovėjo nedidelis kinoteatras. Ar nepamena ponia S. – buvo ten priestatas su kavine, ar ne?

 

Toji neprisiminė. Tačiau, truputį pagalvojusi, ji visgi pasakė, kad II pasaulinio karo metais ji lankydavosi Tenbridž Velso Konstitucijos klube, kuris buvo kairiau šiuolaikinės parduotuvės ir kuris, kaip ji prisiminė, buvo apmuštas raudonmedžiu ir ten stovėjo pietų stalai.

 

„Trumpiau tariant. – pasakoja toliau ponia V. – aš radau dabartinį Konstitucijos klubo adresą – klubas dabar įsikūrė miesto pakraštyje. Pakalbėjau su valdytoju telefonu. Jis vadovavo klubui nuo 1919 metų su nedidele pertrauka II pasaulinio karo metu. Aš taktiškai paklausiau, kaip atrodė senasis klubas, kokiose patalpose jis buvo įsikūręs ir kiek buvo kambarių. Jis man pasakė, kad į klubą galima buvo pakliūti iš gatvės, jei užeitum į duris iš kairės nuo savitarnos parduotuvės, kurioje aš buvau, ir pakilus laiptais. Antrame aukšte buvo kambarys susirinkimams, už kurio (iš kairės nuo savitarnos parduotuvės) buvo nedidelis baras su stalais. Dar toliau buvo biliardo salė.

 

Paskui jis man pasakė, kad į jo pareigas įėjo sustatyti bare stalus, kai vyko susirinkimai, ir kad be kavos asortimente buvo tiek nealkoholiniai, tiek alkoholiniai gėrimai.

 

Aš paprašiau jį nupasakoti kaip atrodė kavinė, ką jis ir padarė. Jo aprašymas sutapo su viskuo, ką aš mačiau. Tik tada aš jam papasakojau apie tai, kas nutiko. Jam tai pasirodė ganėtinai neįprastu dalyku“.

 

Daktaras A. R. Dž. Ovenas iš Triničio koledžo Kembridže, panašių reiškinių ekspertas, pakomentavo: „Ponia V. man atrodo visai normali moteris, akivaizdžiai be jokių keistumų, jos istorijoje nėra jokių pastebimų trūkumų. Retrospektyvinė aiškiaregystė (terminas, vartojamas tam paranormalių reiškinių tipui, kai žmogus patenka į praeitį ir mato vietas bei įvykius, nutikusius daug metų iki to) sutinkama gerokai rečiau nei įprasta aiškiaregystė, ir šio reiškinio kol kas neįmanoma detaliai paaiškinti.“

 

Tenbridž Velso atvejis vertingas paranormalių reiškinių tyrinėtojams dėl kelių priežasčių. Visų pirma, subjektas žinojo tikslią įvykio vietą ir laiką. Taip pat moteris turėjo gerą atmintį smulkmenoms, todėl galėjo puikiai nupasakoti tai, ką matė. Be to, tai ką moteris pamatė yra tirtina kontekste to, kas toje vietoje buvo praeityje. Tokiu būdu jos atvejis yra nenuginčijamas retrospektyvinės aiškiaregystės pasireiškimas.

 

Gaila, bet ne visi panašūs atvejai būna tokie tikslūs ir įtikinami, kaip ką tik paminėtas, todėl jie yra labai pažeidžiami kritikų išpuoliams. Yra daug retrospektyvinės aiškiaregystės pavyzdžių, kurie, tačiau, nėra tokie įtikinami. Tokių atvejų negalima atmesti, bet neįmanoma ir įrodyti jų teisingumo. Pavyzdžiui, Edita Olivjė knygoje „Nepažįstant misterio Voklio“ (1938) pasakoja apie kelionę iš Divaizeso į Svindoną Anglijoje lietingą 1916 metų lapkričio vakarą. Kaip ji manė, ji susidūrė su Evberio akmens amžiaus monumentu, sudarytu iš didžiulių megalitų, apie kuriuos ji skaitė vienoje knygoje. Ji sustojo, išlipo iš automobilio ir pamatė kažką, kas priminė senamadiškus kotedžus, stovinčius tarp megalitų. Ji girdėjo veikiančios kažkur netoliese angliškos mugės gaudesį, nežiūrint į tai, kad pylė lietus.

 

Vėliau ponia olivjė sugebėjo išsiaiškinti, kad tradicinė Evberio mugė buvo panaikinta 1850 metais, o vietovę išvalė nuo akmenų dar iki 1800-ųjų metų, kad žemę galima būtų panaudoti sėjimui. Nors su ja nutikęs atvejis rodo, kad, galbūt, moteris tapo scenos iš tolimos praeities liudininke, tačiau buvo neįmanoma tiksliai nustatyti, kokioje tiksliai vietoje su ja visa tai atsitiko. T.y. incidentas nėra toks įtikinamas.

 

Saltinis: visokybes.com


Facebook komentarai
3 komentarų "Papuolė į praeitį"
2500
Rūšiuoti pagal:   Naujausius | Seniausius | Geriausius
autoriusnusisneka

turbut labiau jau nebegalejo ispust teksto

Brigita

“ ji užėjo į nedidelę savitarnos krautuvėlę, kurios ji anksčiau nežinojo. “

“ Bet kokiu atveju aš gerai žinojau tą parduotuvę, ir niekad nebuvau užėjusi į kitas dvi“.

Tai kaip čia dabar?

as

briedaj

wpDiscuz