Mirusieji atsisveikina su gyvaisiais

Važiavęs iš turgaus ir pakliuvęs netyčia į partizanų ir stribų susišaudymą, valstietis N.K. iš lauksargių kaimo, netoli Šilalės, buvo nušautas paklydėlės kulkos. Arklys pats parvežė į namus vežime negyvo šeimininko kūną.

 

Po laidotuvių praėjus vos kelioms dienoms, namiškiai ėmė girdėti keistus garsus: lėtus žingsnius, atrodo, tokius pažįstamus, girdėtus, varstomų durų girgždėjimą, kopėčių, pastatytų priemenėje, braškėjimą. Girdėjo ir tomis kopėčiomis kažką lipant, ant aukšto vaikščiojant, tvarto ir kluono duris darinėjant. Labai keistai tokiais momentais elgėsi šuo. Pririštas prie tvarto, nei iš šio, nei iš to imdavo inkšti, šokinėti vizgindamas uodegą – tarsi meilindamasis kažkam nematomam.

 

„Gaspadorius atėjo – pašnibždomis sakė motina nemiegantiems, šių garsų besiklausantiems vaikams. Ūkį apžiūri…“ Nepadėjo nei maldos, nei pakartotinai užpirktos gedulingos mišios. „ Be išpažinties, be nuodėmių atleidimo mirė…“ – dūsavo motina. Galų gale vieną vakarą mirusiojo sūnus Jurgis, jau subrendęs, bet ne-labai rimtas bernas – mėgdavo ir alučio, ir naminukės patraukti, ir patriukšmauti – neiškentė: „ Ko tau čia reikia, tėvai? Ko čia vaikštai, ko ieškai, ko ramybės neduodi visiems ?! – šūktelėjo garsiai. Mat buvo tik ką grįžęs iš vakarėlio, kiek įkaušęs. Atsakymas buvo staiga oru prašvilpęs ir į siena ties Jurgio galva atsitrenkęs plaktukas, iki tol gulėjęs priemenėje esančioje dėžėje. Staiga prablaivėjęs ir gerokai išbalęs Jurgis į tą plaktuką ir dvi išsigandusias seseris, irgi jau subrendusias mergas, sėdėjusias prie stalo ir vakarieniavusias. Čia pat sėdėjo ir jo motina. Tad niekas iš jų negalėjo to plaktuko pro uždaras duris iš priemenės sviesti į kambarį…

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku!

 

Gal supykęs ant nerimto sūnaus, gal dėl kitų priežasčių tėvas (tiksliau, jo vėlė) po to jau daugiau nebesilankė, durų ir kopėčių nebegirgždino.

 

Tokių pasakojimų apie mirusiųjų neramias „dūšeles“, apie jų naktinius vizitus galima buvo prieš kelis dešimtmečius išgirsti kiekviename Lietuvos kaime. Nors tie vėlių ar vaiduoklių apsilankymai apčiuopiamos žalos ir nepadarydavo, vis dėlto ir artimiausi mirusiems žmonės nelabai laukdavo tokių lankytojų. Svečiai iš ano pasaulio nebūdavo laukiami ir geidžiami net ir tų žmonių, kurie juos gyvus labai mylėjo, kasdien su jais bendravo ir galvojo, kad be jų gyventi negalėsią. Nors, aišku, pasitaikydavo ir išimčių. Tik žinoma, kad pasimatymas su mylėto žmogaus vėle ar, kaip dabar sakoma, fantomu, neatnešdavo gyvajam didelio džiaugsmo ar laimės.

 

Mirusieji, kaip tvirtina daugelis pasakotojų, apie savo apsilankymą dažniausiai pranešdavo garsais: žingsniais, bildesiais, durų girgždėjimu ir trankymu. Bet pasitaikydavo ir kitokių dalykų, nuo miegančiųjų nutraukiama antklodė, papurtoma lova, ištraukiama pagalvė. O štai M.Petrauskienė (pavardė pakeista) iš Jonavos, anksti tapusi našle, ir dabar, po kelių dešimtmečių negali užmiršti vyro laidotuvių. Užkasusi velionį, mirusį staigia mirtimi, pačią pirmąją naktį ją, matyt, aplankė svečias iš kito pasaulio. Apie tai ji pati papasakojo šio rašinio autoriui.

 

Kad ir labai išvargusi per laidotuves, M.Petrauskienė pabudo tuoj po vidurnakčio, tarsi kieno pažadinta. Kambaryje, šiek tiek apšviestame blyškios, pro debesis prasiskverbusios mėnulio šviesos, tiksėjo sieninis laikrodis, ramiai kvėpavo savo lovytėje devynerių metų sūnelis Mindaugėlis ir penkiametė Astutė. Iš lauko nesigirdėjo jokių garsų. Ir vis dėlto M.Petrauskienė kiek pakėlė galvą nuo pagalvės ir sukluso. Nors ji iš pradžių nieko nematė ir negirdėjo, bet jos neapleido keistas jausmas, kad kambaryje dar kažko esama. Šis jausmas nebuvo malonus, greičiau atvirkščiai – kėlė keistą baimę, vertė tankiau plakti širdį. „ Ar čia tu, Antanai ?“ – tyliai sušnibždėjo moteris vyro vardą. Atsakymo ji neišgirdo jokio, tik kambario tamsoje prie jos lovos kojūgalio tarsi sujudėjo balzganas, neryškus siluetas. Išplėtusi akis moteris žiūrėjo, kaip šis neryškimų kontūrų pavidalas lėtai prisiartino prie lovos ir tarsi atsisėdo ant jos kojų. Keistas sunkumas užgulė ją, sukaustė kūną. Taip kartais atsitinka sapne – nori bėgti, šokti iš vietos ir negali nė žingsnio žengti. Moteris pabandė persižegnoti, bet ranka, lyg gipse sukaustyta, nepakilo. Tada M.Petrauskienė pradėjo kalbėti maldą. Tik iš staiga perdžiūvusios burnos negirdėjo jokio garso, ir net lūpos, atrodo, nekrutėjo. Taip tęsėsi gal kelias minutes, gal ilgiau. Po to balzganas siluetas pakilo nuo lovos galo ir tarsi pasilenkė prie moters – pašiurpusia oda ji pajuto šalčio dvelktelėjimą ir išgirdo lyg tai atodūsį, lyg tai prislopintą aimaną. Ir vaiduoklis, pasukęs link vaikų lovų, lėtais sutirpo.

 

Tą naktį moteris, kad ir labai išvargusi, daugiau nebeužmigo. Dieną niekam nepasakojo apie neįprastą svečią, tik su baime laukė kitos nakties. Tačiau nei kitą naktį, nei vėliau jau niekas netrukdė miegoti. Matyt, tai būta atsisveikinimo su šeima, bet tik žmonai buvo lemta jį pamatyti ir pajusti. O gal vis dėlto tai buvo tik sapnas ? Moteris įsitikinusi, kad ne.

 

Šiaipjau svečiai iš anapus kasdienybėje retai pasireiškia vizualiai. Dažniau apie save jie praneša garsais. O štai mirštančiojo žmogaus vaizdas, paveikslas ar vizija jo mirties akimirką gyviesiems pasirodo dažnokai. Ir tie pasirodymai visiškai nepriklauso nuo atstumo tarp mirštančiojo ir to žmogaus, kuriam pasirodo mirštančiojo paveikslas.

 

Antai XIX a. plačiai Lietuvoje buvo žinomi daktaro Stanislovo Moravskio (1802-1853), kilusio iš Vilnios, baigusio medicinos studijas Vilniuje, pasakojimai apie Jiezno dvaro rūmus. Visą savo gyvenimą jis tyrinėjo hipnozės, magnetizmo, intuicijos ir aiškiaregystės problemas. Sulaukęs brandaus amžiaus, jis apsigyveno savo dvare netoli Jiezno. Savo atsiminimuose jis ir aprašo Jiezno dvaro rūmus ir…vaiduoklius.

 

Jiezno rūmai statyti Antano Paco, Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės sekretoriaus, stebino savo dydžiu ir planavimu. Pagal projektą tai turėjo būti architektūros kalendorius: jie turėjo 12 vartų, simbolizuojančių mėnesius, 365 langus – dienas. Pasakojama, kad A.Pacas skubėjo statyti rūmus, bet baudžiauninkų jam neužteko. Todėl jis įsakė savo tarnams vieškelyje prie Jiezno gaudyti pravažiuojančius keleivius. Sugaudytieji, sukaustyti grandinėmis, turėjo nemažiau kaip tris mėnesius veltui dirbti rūmų statyboje. Nemažai jų nuo sunkaus darbo ir prasto maisto mirė išsekę, o jų sielos esą klaidžiojo po rūmus ir dejavo. Iš tikrųjų pūstelėjus vėjui, rūmuose aidėdavo šaižus kauksmas ir švilpimas, kuris prietaringiesiems galėjo atrodyti pasmerktųjų dejonėmis, kaip rašė St.Moravskis. Tad nenuostabu, kad apie Jiezno dvarą ima kurti įvairias istorijas. Viena iš jų – nelaimingos meilės istorija.

 

Dar St.Moravskio jaunystėje Jiezno rūmus iš Paco išsinuomojo du turtingi bajorai – broliai Bernardas ir Janas Penčkovskiai. Vyresnysis Bernardas, gražaus stoto ir patrauklių veido bruožų vyras, traukė moterų žvilgsnį, tačiau vesti jis neskubėjo ir garsėjo savo meilės nuotykiais. Jo auka, kaip tada šnekėta, tapo ir neturtinga bajoraitė Domicelė Ignatavičiūtė, tvarkiusi dvaro garderobą ir indaują. Atrodo, kad Bernardas ją suvedžiojo, žadėdamas vesti. Tuo tarpu, kai mergina pasijuto nėščia, jaunikis žodžio netesėjo, tik jai davė nemenką sumą pinigų ir pažadėjo užrašyti būsimajam vaikui kokį palivarkėlį, o jo motiną ištekinti už kokio nors vyro. O kad būtų kuo mažiau kalbų tarp kaimynų, išvežė ją į tolimą apylinkę, pas bičiulius, kur ji ir turėjo pagimdyti.

 

Ir štai po kelių mėnesių, kai Bernardas buvo kažkur išvažiavęs, jo jaunesnysis brolis Janas apie trečią valandą po pietų vidury baltos dienos, kaip buvo įpratęs, sėdėjo volteriškame krėsle ir skaitė savo numylėtąjį Ovidijų. Staiga jis išgirdo kažką skubiai einant per salių anfiladą. Jis pakėlė galvą nuo knygos ir pamatė ant slenksčio stovinčia panelę Ignatavičiūtę. Matydamas ją sveiką ir gražią, pašoko džiaugdamasis ir šūktelėjo: „Kas tai? Ar sugrįžai?! – ir puolė prie merginos. Bet kai prisiartino prie jos, ji staiga dingo.


Facebook komentarai
12 komentarų "Mirusieji atsisveikina su gyvaisiais"
2500
Rūšiuoti pagal:   Naujausius | Seniausius | Geriausius
Man
taip pat buvo įdomus atsitikimas. Buvo mokykloje klasiokas, kuris mane vis tampydavo už kasų ar šiais pastumdavo, nes jo plaukai buvo raudonos spalvos, o aš jį vadindavau „ryžu“. Jis labai dėl to pykdavo. Kai užaugome susitikę maloniai pasikalbėdavome. Jokios neapykantos neliko nė lašo. Netoli mano tėvelių kapų sekančioje eilėje buvo palaidotas jo mažas miręs sūnelis. Susitikę prie kapo taip pat maloniai kalbėjomės gal prieš metus prieš jo mirtį. Jis sirgo onkologine liga. Eilinį kartą atėjus prie savo tėvelių kapo radau palaidotą klasės draugą į savo sūnelio kapavietę. Kaip paprastai nutinka laidojant mirusį mūsų kapavietė taip pat ir praėjimas tarp kapų… Skaityti daugiau »
Spygliukas
Kai dar buvo gyva mano mama,mudvi sutarėm,kad kuri pirma mirsim,ateisim kitai pasakyt ar kas yra po mirties.Mama gulėjo reanimacijoj,o aš buvau grįžus ir ruošiausi vakare vėl važiuot aplankyt kaip 14,45val. mamos kambary kažkas subildėjo.Aš pagalvojau,kad su mama kažkas blogai ir už kelių minučių paskambino gydytoja ir pasakė,kad mama mirė.Naktį 2,45val pabudau,nes kitam kambary kažko šokinėjo mūsų kalytė Musė.Kai atėjau,ji žiūrėjo į sekciją ir vizgino uodegą.Pagalvojau,kad mama parėjo,bet nieko nesakiau.Grįžtant į miegamą kažkas sekcijoj lyg sprogo,toks garsas,kad stiklas trūko.Bet nieko nebuvo matyt.Ryte su sūnum ruošiausi važiuot dėl šarvojimo ir paprašė manęs smulkių pinigų.Liepiau pasiimti iš sekcijoj į storo stiklo cukrinę subertų… Skaityti daugiau »
antanas

laidojom pusesere reikėjo į rankas įdėti abrozdėlį tiksliau pasakius pašventintą paveiksliuką , pas mano mama buvo labai daug tų abrozdėlių tad rinkome kažkaip spontaniškai nebežiūrėdami į nugarėles , kada jau buvome įdėję šventaji paveiksliuką į rankas velionei, netikėtai susidomėjau užrašu,pasirodo velionė puseserė prieš daugelį metų švenčiu proga dovanojo minėtą Marijos atvaizdą mano mamai

sima
Tikiu velem,pomirtiniu gyvenimu.Mano mama mire kai,mano suneliui buvo keturi menesiukai.Paskutini karta su ja kalbejome telefonu,pries mirti likus kelioms dienoms.Jos paskutiniai zodziai buvo saugok mano anukeli.Gyvenu ispanijoje,ir ta diena kai mire mama,pamenu su maziuku buvom kambaryje,kai isgirdau triuksma terasoje,issigandusi puoliau ziureti.Mano pilna terasa priskridusi balandziu,ne vienas ne du bet visas pulkas,issigande manes isskrido,o man sirdyje liko isgastis ir toks nemalonus jausmas,kunas drebejo..Ta vakara paskambino sese,jai dar net neistarus kad mire mama,man viduje kazkas sia zinia pranese greiciau.Suklupau..Nes as visa tai jau zinojau.Suzinojau kelinta valanda mama mire,tai buvo ta pati valanda kai balandziai man atnese sia zinia..Ir visada,kai mane mama aplanko mane… Skaityti daugiau »
Nes

O ar gali po laidotuviu mirusysis atsisveikinti sapne?Sesuo sapnavo teveli po laidotuviu ir jis pasakojo kad gyvena gerai,zino jog mires,bet labai dar norejo pamatyti ja…

ats

manau, kad gali….as tikiu kad po laidotuviu mano mociute kuri mane uzaugino buvo pasirodziusi sapne, atsisveikino ir atsiprase uz padarytas klaidas, ir net gavau is Jos atsakyma i viena klausima, del kurio sau ramybes neradau, tik Ji galejo man atsakyti ir tik po mirties, nes jei butu buvusi gyva nebutu turejusi drasos…. Lai ilsisi ramybeje

Lialia

Pamačiusi savo gyvenvietės pavadinimą pasakojime nes apšalau, pasiklausiu tėvų kas ta moteris, paaiškėjo, kad ji gyvena netoli mano namų…

De Londres
Niekad su tuo nesusidurusiems, tai galbut skamba kaip nesamones bei haliucinacijos, taciau kas kita tiems, kurie tai patyre; tu pojuciu net neimanoma perteikti zodziais. Mano ir mane supanciu gyvenimai pilni tokiu nepaaiskinamu nutikimu, kurie galiausiai itikino, jog mirties ner. Is pradziu tie nutikimai gasdino, veliau I rankas pakliuvo knyga, kuri dave atsakymus I metu metus kankinancius klausimus ir sunaikino visas baimes. Vienas mane sukretusiu nutikimu buvo veliones mociutes pasirodymas sapne, kuriame ji pareiske jog greit ateis manes pasiimti. As verkiau melsdama dar leisti man pabuti bei pabudau asarotu veidu. Po poros savaiciu buvau uzpulta pakeliui namo, pajutusi I kuna iremta… Skaityti daugiau »
Dansingas

Mano motinai mano broliui padeje agotos duona,kai tevelis numire nuo sunkios ligos,girdejosi grindu girgzdesys ir visokie bildejimai,agotos duona reikia padeti ten kur girdisi garsai,pvz ant palangiu prie pagrindiniu duru.Tikrai padejo galit pabandyti,aisku jos tureti reikia.

bildule

idomu

Karolina
Mano tėtis mirė, kai man buvo 9metai. Jį pašarvojo mano močiutės namuose. Ten aš visuomet jausdavausi nejaukiai, o po penkerių metų, kai galiausiai pasiryžau pas savo močiutę pagyventi, nuo pat pirmos dienos pradėjo dėtis keisti dalykai…. Pirmą naktį mane prabudino keisti dūsavimai, tačiau aš to nesureikšminau. Kitą naktį vėl pasikartojo tie patys dūsavimai, tik prie jų prisidėjo ir grindų girgždėjimas aplink lovą… Tai mane šiek tiek pašiurpino… Trečią viešnagės dieną mane prižadino šaltas, kaip ledas, prisilietimas prie skruosto, aš pabudau ir jaučiau panišką baimę, nes aiškiai supratau, kad kambary nieko be manęs daugiau nėra…gyvo… visą naktį kambaryje girgždėjo grindys, girdėjosi… Skaityti daugiau »
wpDiscuz