Milžino pėdsakas

Paskutiniu metu rimti mūsų Žemės praeities tyrinėtojai vis dažniau kelia klausimą: “Ar nebuvo iki civilizacijos, kurią sukūrė dabartiniai žmonės, dar vienos, galbūt ne mažiau išsivysčiusios, kuri žuvo gamtinės katastrofos, apėmusios visą planetą, metu?” Tyrinėtojų manymu, šią senąją civilizaciją sukūrė gigantų rasė.

Kaip jos egzistavimo įrodymus, galima pateikti gausius megalitinius statinius (jų statybos būdai veda į aklavietę šiuolaikinius inžinierius), gigantų liekanas, aptiktas Europoje, Azijoje ir Amerikoje ir jų pėdsakus, aptiktus įvairaus, kartais labai seno, milijonų metų amžiaus uolienose.

Milžinų miestai

Stulbinančių savo matmenimis, nesuderinamumu su žmogaus fizinėmis galimybėmis statinių galima rasti daugelyje pasaulio vietų. Žymiausias jų – Baalbeko terasa Libane, esanti už 85 km į šiaurryčius nuo Beiruto. Ant jos kadaise stovėjo didinga Jupiterio šventykla. Ikiromėniškosios epochos pagrindas, ant kurios stūksojo ta šventykla, sudėta iš neįtikėtinai didelių tašytų blokų, tikrai daro įspūdį. Pietvakarinėje pagrindo sienoje riogso trys kolosalūs megalitiniai blokai, vadinami trilitonais. Kiekvienas jų siekia vidutiniškai 21 metrą ilgio, 5 metrus pločio ir 4 metrus aukščio. Sveria jie kiekvienas po 800 tonų. Nežiūrint į grandiozinį dydį, blokai taip kruopščiai sudėti ir sujungti tarpusavyje, kad į tarpą tarp jų nė adatos neįkištum. Joks atpasakojimas negali perteikti sukrečiančio įspūdžio, kurį sukelia šių blokų regėjimas savo akimis. Kad išjudinti tokius blokus iš vietos, reikėjo vienu metu darbuotis 40 000 žmonių.

Kas gi pastatė tokius gigantiškus pamatus ir kam? Ši mįslė tūkstančius metų dirgina žmogaus vaizduotę. Arabai mano, kad Baalbekas priklausė mitiniams karaliui Nimrodui, kuris kažkada valdė šią Libano dalį. Viename arabų manuskripte, rastame Baalbeke, sakoma, kad Nimrodas pasiuntė gigantus, kad jie atstatytų Baalbeką po Tvano.

Ne mažiau įdomus dar vienas milžinų pastatytas kompleksas – dievų miestas Teotiuakanas, esantis už 50 km į šiaurryčius nuo Mechiko. Miesto atsiradimas susijęs su nežinoma civilizacija, daug senesne už actekų. Tačiau actekai išsaugojo seną legendą apie tai, kad Teotiuakaną pastatė gigantai ir miestas skirtas tam, kad paverstų žmones dievais. Išėjus gigantams, miestas buvo apleistas.

Kai kurie mokslininkai, tyrinėję “dievų miestą”, spėja, kad jo senoviškas išplanavimas buvo sukurtas kaip Saulės sistemos modelis. Jeigu Kecalkoatlio šventyklą laikytume Saule, tai miesto plane galima rasti atitikmenis visoms Saulės sistemos planetoms, įskaitant Plutoną ir Uraną, kurie buvo atrasti tik XX amžiuje galingų teleskopų pagalba. Išeina, kad senovės astronomai žinojo apie Saulės sistemą ne mažiau, negu žinome mes.

Jie gyveno iki Tvano

Išvardintus ciklopiškus statinius, o ir daugelį kitų, išsibarsčiusių planetos paviršiuje, tarpusavyje sieja ne tik milžiniška masė, bet ir legenda apie gigantus, kurie juos pastatė prieš daug šimtmečių, o gal ir tūkstantmečių. Nėra mūsų planetoje tautos, kuri neturėtų legendų apie milžinus – stiprius, galingus, protingus, gyvenusius aukso amžiuje – teisingumo ir harmonijos epochoje. Milžinai jaudina mažų vaikų ir puslaukinių tautų vaizduotę, žingsniuodami septynmyliais žingsniais per mitus ir legendas, kurios išlieka mums tik mitais ir legendomis, kol pagaliau koks nors Šlymanas neatsiverčia “Iliados”, kurią anksčiau irgi visi laikė pasaka, ir neatkasa realios Trojos… Iš kur gi atsirado tie galingi milžinai ir kur jie išnyko? Į abu šiuos klausimus duoda atsakymus pagrindinės pasaulio religijos.

Biblijoje gausu vietų, kur minimi milžinai ir gigantai, kurie vėliau nukrypo į blogio kelią ir dėl to buvo sunaikinti. Kažkas panašaus pasakojama ir Korane. Ten rašoma, kad kai Nojus ėmė statyti savo arką, gigantai, gyvenę žemėje, ėmė juoktis iš jo: “Potvynis mums nebaisus, mes pernelyg dideli. Pėdos mūsų tokios didelės, kad galime užtvenkti jomis upes…” Tačiau prasidėjo potvynis ir visi gigantai, išskyrus vieną, pražuvo.

Babilono sakralinėse knygose kalbama: “Nojus išgelbėjo Ogą, gigantą, leidęs jam įsitaisyti už grotinių arkos durų. Per tas grotas Nojus kasdien paduodavo jam maisto”. Išgelbėtam Ogui, matyt, irgi patiko “eiti pas žmonių dukras” (tai mini Biblija), tad laikui bėgant vėl pagausėjo gigantiškų žmonių gentis – jau nebe tokių didelių, bet visgi… Apsigyventi jie nutarė Palestinoje. Žydams išėjus iš Egipto, Mozė pasiuntė į Palestiną žvalgus. Tie pranešė: “…Matėme ten ir milžinus /…/; ir buvome mes jų akimis žiūrint kaip skėriai…” Dar Biblija praneša, kad palestiniečiai išsaugojo paskutinio Refaimo karaliaus geležinę lovą, kurios ilgis – 9 vyriškos uolektys. Reikia pažymėti, kad “refaim” ivrite reiškia “gigantas”. O 9 uolektys – tai 4,5 metro. To karaliaus vardas, pasak Šventraščio, buvo Ogomas Vasanskimas – toks pats kaip Nojaus išgelbėto milžino.

Iš gigantų liko ne tik legendos, bet ir statinių griuvėsiai – iš nepakeliamų akmenų, tarsi pastatytų vaiko iš įvairiaspalvių kubelių. Tai šen, tai ten mokslininkai aptinka gigantiškus kaulus žmonių, kitados gyvenusių žemėje.

“Istorijos tėvas” graikas Herodotas pasakoja apie kelis aptiktus gigantiškus žmonių skeletus. Kalvis iš Tehėjos, kasdamas šulinį, rado gigantiško žmogaus liekanas. Jo ūgis viršijo 2,5 metro. O dar, kaip istorikas rašė V amžiuje prieš Kristų, vieną iš aptiktų skeletų (3,5 m ūgio) Spartos gyventojai palaikė didvyriu milžinu Orestu ir tampė tuos kaulus su savimi į karo žygius vietoj vėliavos.

Romos istorikas Juozapas Flavijus (I a. pr. Kr.) aprašė giganto išvaizdą taip: “Jų kūnai buvo didžiuliai, o veidai tiek skyrėsi nuo įprastų žmonių veidų, kad regėti juos buvo nuostabu, o klausyti, kaip jie kalba, baisu.”

Pausanijus (II-asis mūsų eros amžius) nuoširdžiai liudija, kad Sronto upės dugne Sirijoje buvo rastas gerai išsilaikęs žmogaus skeletas, kurio ųgis siekė 5,5 metro.

Ibn Fadlanui, arabų keliautojui (IX šimtmetis), chazarų karaliaus pavaldiniai pademonstravo šešiametrinį jų pačių pakarto “Volgos kario” skeletą, atseit, “dar ne tokius galim pakarti!”

Ispanų konkistadorai, užkariaudami Ameriką, vienoje majų šventykloje rado žmogaus skeletą, taip apstulbinusį juos savo gabaritais, kad Korteso įsakymu radinį pasiuntė per Atlantą popiežiui.

Bažnyčia ilgai teigė, kad pirmasis žmogus Adomas buvo 40 metrų ūgio, o Ieva – apie 30 metrų. Taip manė ne tik dvasininkai, bet ir rimti mokslininkai, pavyzdžiui, Karlas Linėjus.

Daugybė milžinų likučių buvo rasta XIX amžiuje Kaukaze. Tokių radinių koncentracija nekels nusistebėjimo, jei prisiminsime, jog pasak Biblijos būtent čia bandė išsigelbėti nuo Tvano gigantų rasė, kurios atstovų Nojus nepaėmė į savo laivą. Paskutinis radinys Gruzijos urvuose buvo aptiktas visai neseniai, 2000-aisiais metais. Du nuotykių ieškotojai rytinės Gruzijos kalnuose prasiskverbė į urvą, kur gulėjo 4 metrų ūgio gigantų skeletai. Šalia vieno iš jų surado ginklą: kažką panašaus į stiletą iš nežinomo metalo, o jo dydis kaip senoviškas kalavijas.

Kai žemę valdė gigantai

Įrodymu, kas Žemėje gyvavo milžinų rasė, gali pasitarnauti ir daugybė pėdsakų, aptinkamų praktiškai visuose kontinentuose uolienose, kurių amžius – dešimtys, o kartais ir šimtai milijonų metų. 8-ąjame XX amžiaus dešimtmetyje Tanzanijoje buvo aptiktas gigantiškos žmogaus pėdos atspaudas, jo ilgis – 80 cm. Mažai skiriasi dydžiu pėdsakai, rasti Amerikoje, Nevados valstijoje. Po didelių liūčių, trukusių kelias savaites, nuplautame smiltainyje pasirodė suakmenėję pėdsakai. Atstumas tarp dviejų pėdų buvo maždaug 2 metrai, o pėdos ilgis – apie 50 cm. Kalnų uolienos amžius, kaip nustatė geologai – 210-250 mln metų.

Dar vieną atspaudą rado amerikiečių archeologas V. Dž. Meisteris, netoli nuo Deltos miesto. Vienoje paleozojaus eros kalnų uolienos gabalo pusėje jis aptiko suakmenėjusį trilobitą, o kitoje… sandalo kulno ir pado pėdsaką. Išeina, kad trilobitas buvo sumindžiotas apsiavusio žmogaus koja. Uolienos amžius – 500-600 mln metų.

Plokštikalnėje netoli turkmėnų kaimo Chodžapilata buvo aptikta 2500 dinozaurų pėdsakų. Tokio atspaudų kiekio daugiau niekur nėra, tačiau esmė čia ne kiekyje. Tarp daugybės pėdų grandinėlių, paliktų senovės driežų, aptiktos dvi taip vadinamų penkiapirščių pėdsakų grandinėlės. Vieną jų sudaro maždaug 26 cm ilgio pėdos. Jos maždaug atitinka šiuolaikinio žmogaus, kurio ūgis 1,65-1,7m pėdsakus. Užtat kitos grandinėlės pėdos turėjo 60 cm ilgį. Jas palikęs gigantas turėjo būti maždaug 5 metrų ūgio.

Iš kur gi atsirado toji gigantų rasė, gyvenusi Žemėje dar prieš 50 mln metų ir išnykusi jau šiuolaikiniam žmogui gyvuojant? Mokslininkai ginčijasi…

Tam tikruose intelektualų sluoksniuose populiari hipotezė, kad Žemėje gyvavo kelios viena kitą pakeitusios rasės. Viena iš paskutiniųjų gyveno legendiniame Lemūrijos žemyne. Šios rasės atstovai buvo maždaug 50 metrų ūgio. Po to, kai žemyną sudaužė požeminiai smūgiai, kitados galingos rasės likučiai liko izoliuoti ir ėmė išsigimti. Ūgis palaipsniui sumažėjo nuo 50 iki 10-15, o paskui ir iki 5 metrų.

Ir štai, mūsų amžiaus pradžioje, mokslininkai biologai prisiminė milžinų rasės išsigimimo hipotezę. Tiksliau, prisiminė vienas biologas – Aleksandras Belovas, iškėlęs skandalingą, kaip rašo laikraščiai, versiją apie atgalinę, jeigu galima taip išsireikšti, evoliuciją. Esmė ta, kad žmogus yra ne “gamtos kūrybos viršūnė”, ne galutiniu gyvūnijos pasaulio evoliucijos elementas, bet to pasaulio pradžia. Visa, kas gyva žemėje kilo degraduojant kitados gyvenusiam tobulam savo fizinėmis ir dvasinėmis savybėmis žmogaus.

Viena iš svarbiausių atgalinės evoliucijos grandžių Belovas laiko milžinų degradaciją, atvedusią į šiuolaikinių žmonių atsiradimą. “Mūsų manymu, – mano Belovas. – iš pradžių žmonija atrodė kiek kitaip negu mes. Gausybė faktų byloja apie galingus milžinus… Logiška manyti, kad jeigu mes, kaip ir mūsų mažesnieji broliai, esame kažkada gyvenusių protingų būtybių degradantai, vadinasi, jie, milžinai, gerokai tobulesni už mus. Mitai apie aukso amžių, milžinus ir galingus gigantus skamba unisonu su šia hipoteze”.

Gaunasi, kad grandinėlė, sudaryta iš megalitų, gigantiškų kaulų, atspaudų ir pėdsakų, mitai apie gigantus tęsiasi iki mūsų laikų iš senovės Lemūrijos, kur, galbūt, gyveno mūsų tolimas tobulas ir galingas protėvis.

O štai antropologo F. Veidenreicho versija. Milžiniški primatai – gigantopitekai – buvo jau žmonėmis. Jie palaipsniui pavirto į megantropus, o tie, smarkiai susmulkėję, “išsigimė” į šiuolaikinius žmones. Jeigu ši hipotezė teisinga, tai didžiai gerbiamas Darvinas su savo beždžionėmis keliauja į užtarnautą poilsį. Pats aukščiausias naujųjų laikų vyras išaugo iki 280 cm (dokumentais patvirtintas dydis). Pati mažiausia moteris – 50 cm (ši coliukė, beje, šoko striptizo bare už 20 dolerių per valandą). Ką gi mes matome? Skirtumas – beveik penki kartai. Jei vietoje tos liliputės pastatyti vidutinio ūgio žmogų (170 cm), tai jo antipodas-gigantas šokteli iki 9 metrų. Taip kad, iš principo, ne taip jau neįtikėtina, kad mūsų planetoje gyvavo devynmetriai žmonės. Jei įsivaizduotumėm košmarišką naujojo Tvano galimybę, tai, galbūt, eilinei žmogiškai rasei teks “po stalu vaikščioti” ir statyti paminklus praeities gigantams, t.y. mums.

Autorius: Михаил БУРЛЕШИН