Mėnulis – Žemės energetikos ateitis

Atradus teleskopą, atsiskleidė daug naujų dalykų. Pirmasis apie juos papasakojo Galileo Galilėjus, 1609 m. savadarbiu teleskopu apžiūrėjęs Mėnulį ir nupiešęs, ką pamatė:

„Iš stebėjimų, ne kartą pakartotų, priėjome išvados, kad Mėnulio paviršius visai nėra lygus ir glotnus ir nėra tobulai sferiškas, kaip apie tai laikė visas filosofų legionas, o, atvirkščiai, yra nelygus, gruoblėtas, pilnas įdubų ir iškilimų… Kaip mūsų Žemės rutulio paviršių dalijame į dvi pagrindines dalis – sausumą ir vandenį, taip ir Mėnulio diske regim didelę įvairovę: vieni dideli laukai labiau blizga, kiti mažiau…”

Galilėjus spėliojo, kad ir Mėnulyje gali būti jūrų ir vandenynų – ir nuo tų laikų tamsios dėmės ir imtos vadinti jūromis.

1647-57 m. buvo paskelbti Michailo Langreno padaryti Mėnulio piešiniai. 1647 m. mėgėjas astronomas iš Gdansko Janas Gevelni išleido knygą „Selenografija arba Mėnulio aprašymas” su autoriaus piešiniais su daugeliu detalių. Po 4 m. italas Džovani Ričioli paskelbė Mėnulio žemėlapį. Jis davė pavadinimus beveik 200-ams Mėnulio darinių. Jis sukūrė tam tikrą pavadinimų sistemą: kalnų grandinėms gavo pavadinimus, panašius į Žemės, „jūroms” suteikti simboliniai pavadinimai, o krateriams – įvairių žmonių vardai (deja, būdamas jėzuitu, jis daugeliui davė bažnytininkų vardus). Dauguma Ričioli duotų pavadinimų išliko iki šiol.

Moon Nuolat tobulėjo stebėjimo priemonės ir metodikos. 1830-37 m. Bero ir Medlero išleistame Mėnulio žemėlapyje buvo 7735 detalės. 1878 m. vokietis Julijus Šmidtas, dirbęs Atėnuose, po daugiamečių stebėjimų išleido žemėlapį su 32856 detalėmis. Daugelį dešimtmečių jis laikytas vienu geriausių.

Fotografijos atradimas (1839 m.) pastūmėjo į priekį Mėnulio kartografiją. 1897 m. Paryžiaus observatorija išleido pirmą didelį Mėnulio atlasą. Nuotraukas padarė M. Levi ir P. Pjuzė. 1901 m. vokietis Julijus Francas išleido Mėnulio darinių katalogą, o 1904 m. amerikietis V, Pikeringas išleido didelį fotografinį Mėnulio atlasą. 1935 m. M. Blegas ir R. Miuleris išleido katalogą, apimantį per 4,5 tūkst. darinių su tiksliomis koordinatėmis. 1960 m., vadovaujant amerikiečiui Dž. Koiperis, išleistas fotografinis atlasas. Jame yra 44 rajonų 280 žemėlapių. Jame išskiriamos iki 800 m skersmens detalės.

1959 m. “Luna-3″ pirmąkart nufotografavo nematomą Mėnulio pusę. Pasinaudoję atradėjų teise, tarybiniai mokslininkai suteikė pavadinimus jos dariniams. 1965 m. Mėnulio nematomą pusę fotografavo „Zond-3” – po jo liko nenufotografuota tik apie 1,5 mln. km2.

Naujas galimybes atvėrė mėnuleigiai: „Lunahod-1″ (), … Pirmąkart Mėnulio paviršiumi žengė žmogus („Apolllo-11″, 1969m.). Dabar – apie tolimesnius Mėnulio tyrinėjimus (žr. >>>>).

Dienos trukmė

Diena Mėnulyje prasideda vos tik virš horizonto pasirodo Saulės kraštelis ir trunka beveik 15-a Žemės parų. Nebūna ryto žaros – juk ten nėra oro, išsklaidančios Saulės šviesą. Juodame danguje pirmiausia pasirodo Saulės karūnos spinduliai ir kraštovaizdis iškart tarytum skyla į dvi dalis: apšviestą ir neapšviestą. Bet koks iškilimas Saulės pusėje akinančiai spindi, o jo priešinga pusė atrodo labai tamsi.

Saulės spinduliavimas, kadangi nėra nei oro, nei dulkių, nei vandens garų, Mėnulyje toks stiprus, kad be specialių apsaugos priemonių žiūrėti į apšviestus daiktus neįmanoma. Akies lęšiukas, koncentruodamas Saulės spindulius, gali akimirksniu tiesiog išdeginti akies tinklainę.

Nesant oro perspektyvos, Mėnulio peizažas atrodo tarytum esąs plokščias. Dangus juodas kaip anglis ir jame dienos metu greta Saulės spindi žvaigždės. Paslaptingumo suteikia milžiniškas žydrokas Žemės diskas, jis 4 k. Didesnis už Saulę. Bet jei Saulė Mėnulyje pateka ir nusileidžia, tai Žemė visada toje pačioje padėtyje virš horizonto. Ji, kaip ir mums Mėnulis, taip pat turi savo fazes, tik jos atvirkščios – ir kai Žemėje pilnatis, Mėnulyje „jauna” Žemė.

Mėnulyje galima stebėti ir Saulės užtemimus; ir jie trunka gana ilgai – iki pusantros valandos (Žemėje – iki 7 min. 40 sek.). Prieš tai švytėjęs Mėnulio paviršius panirs į prieblandą. Saulė visiškai pasislepia už tamsaus Žemės disko, apsupto sodria raudona aureole ir Mėnulio paviršius įgauna rausvoką atspalvį. Mat Žemės atmosfera, tarsi rutulio formos linzė, laužia Saulės šviesą. Labiausiai išsisklaido ir sugeriami žydri, mėlyni ir violetiniai spinduliai, o raudoni ir oranžiniai praeina beveik be kliūčių. Būtent todėl, Saulei leidžiantis, ją Žemėje matome kaip oranžinę ar netgi raudoną. Saulei išnirus, Mėnulio paviršius vėl įkais iki +130o.

Sidabrinio rutulio naktis

Naktis irgi ateina iškart, vos tik pasislepia Saulės pakraštys. Ji kiek šviesesnė, nei Žemėje ir galima nesunkiai įžiūrėti smulkias kraštovaizdžio detales (aišku toje Mėnulio pusėje, kuri nukreipta į Žemę). Žemės ryškumą užtikrina didelis debesų atspindėjimo koeficientas – ir Žemė Mėnulį apšviečia 60-80 kartų smarkiau, nei Mėnulis Žemę per pilnatį. Žemė sukasi aplink savo ašį, o kadangi skirtingos jos pusės skirtingai atspindi Saulės pusę, tai ir Mėnulio paviršiaus apšvietimas kinta.

Kartais galima stebėti, kaip Žemės paviršiumi praslenka tamsus Mėnulio šešėlis – kurio skersmuo apie 300 km. Toje vietoje Žemėje yra stebimas Saulės užtemimas.

Mėnulyje, kaip ir Žemėje, dangaus skliautas sukasi iš rytų į vakarus – ir Mėnulio žvaigždžių para lygi sideriniam Mėnulio apsisukimui (27,32 vidutinės Saulės paros), o Saulės para – sinodiniam Mėnulio apsisukimui (29,53). Žvaigždės spindi lygiai, nemirksi, – o ir jų gerokai daugiau, nes net silpnų ir tolimų žvaigždžių šviesa be kliūčių pasiekia Mėnulio paviršių – tad plika akimi matomos ir 7- 8 ryškumo žvaigždės.

Žvaigždynai Mėnulio danguje tokie patys kaip ir Žemėje, tik poliarinė žvaigždė kita – artimiausia šiaurės poliui yra Drakono žvaigždyno Omega (maždaug 5-ojo ryškumo, taigi silpnesnė už Šiaurinę Mažuosiuose Grįžulio ratuose). O pietų polius randasi Aukso žuvies žvaigždyne – netoli yra ryški Kilio alfa (Konopusas). Va tik žvaigždžių skliautas Mėnulyje sukasi apie 27 kartus lėčiau nei Žemėje.

Koks būstas tinka Mėnulyje?

Moon station Žemiečiams teks Mėnulyje gyventi specialiose hermetiškose patalpose. Paviršiuje pastatai yra pusrutulio formos kupolai. Siekiant sumažinti oro slėgių skirtumą kupole ir išorėje, o taip pat užtikrinti aukštą termoizoliaciją ir mechaninį patikimumą, siūloma juos įrengti iš kelių apvalkalų. Erdvė tarp apvalkalų būtų užpildyta ozonu, kurio slėgis apie pusė oro slėgio vidinėje patalpoje. Ozonas pasirenkamas tam, kad jis gerai sugeria pražūtingus Saulės spindulius.

Bet kodėl Mėnulyje naudinga statyti kupolo formos pastatus? Pirmiausia todėl, kad slegiant iš vidaus, konstrukcija „tempiama”, todėl labiausiai išnaudojamos jo atsparumo savybės. Ypač sėkmingai tempimui tinka pluoštinės medžiagos, turinčios orientuotą struktūrą, pvz., stiklo pluoštas. Statybų mechanikoje yra sąvoka – „trūkimo ilgis”. Tai strypo ilgis, kai jis trūksta nuo savo paties svorio. Pluoštinių medžiagų jis ilgiausias. Pusrutulio kupolai kartu sumažina meteoritų poveikį ir tuo pačiu padidina saugumą.

Požeminiai statiniai patrauklūs tuo, kad nepaisant didelių temperatūros svyravimų paviršiuje, jų aplinkos temperatūra beveik pastovi. Sudėtingiausia užduotis – sukurti sąlygas, kuo artimesnes žemiškoms; pirmiausia, tiksliai reguliuoti oro sudėtį, temperatūrą ir drėgnumą.

Mėnulio energetika

Mėnulyje Saulės spinduliavimo galingumas yra 1,38 kW/m2, todėl jos panaudojimas bus visų pirma. Visų pirma – silicio Saulės baterijos, tačiau jų efektyvumas tik apie 25%. Efektyvesnės arba daugiasluoksnės – labai brangios. Kitas būdas – termoelektroniniai generatoriai, tačiau iškyla šilumos pašalinimo nuo vėsaus galo problema. Vienas sprendimų – naudoti aukštų temperatūrų generatorius, jų efektyvumas dabar apie 15-20%, tačiau jį galima padidinti (iki 60%) maksimaliai artinant elektrodus bei keliant „karštojo” elektrodo temperatūrą.

Tai pat įmanoma Mėnulyje pastatyti branduolinius reaktorius, kurie veiks ilgą laiką, ypač jei Mėnulyje bus rasta radioaktyvių elementų sankaupų. Kita medalio pusė – Mėnulis galėtų tapti energijos gamybos baze Žemei – tiek Saulės energijos, tiek branduolinės ir termobranduolinės (ir taip išvaduodamas Žemė nuo pavojingų radioaktyvių atliekų).

Inf. šaltinis: nso.lt