Kai siaubo filmai tampa realybe

Įsitikinimas, kad esi nemirtingas, miręs arba kad iš esmės neegzistuoji. Nuojauta, kad patys artimiausi žmonės yra nebe jie, kad juos kažkas pakeitė identiškai atrodančiais klonais. Jausmas, kad esi persekiojamas savo išvaizdą nuolat keičiančio, ir vis į kitus personažus įsikūnijančio, asmens.

 

Primena kadais sapnuotą košmarą? Yra žmonių, kuriems šis baisus iliuzijų sapnas tampa kasdienybe, kurios tikroviškumu jie nė kiek neabejoja. Šie žmonės blaškosi iškreiptame tikrovės suvokime, bandydami įrodyti, kad tai, ką kiti vadina prasimanymais ar pamišimu, yra tikra.

X
f
Prisijunk prie mūsų ir Facebook'e! Spausk

 

Kapgraso sindromas

 

Prieš porą dešimtmečių į vieną Jungtinių Valstijų policijos komisariatą kreipėsi gedulo drabužius vilkėjusi moteris, pareikšdama, esą jos vyras mirė, o jį pakeitė identiškai atrodantis asmuo. Panašiais įtarimais svaidėsi ir amerikietis advokatas, įsitikinęs, kad kolega pakeitė jo žmoną kita moterimi. Misūrio psichiatrinės ligoninės pacientas gydytojus bandė įtikinti savo patėviui galvą nukirtęs tik todėl, kad šis, neva, buvo robotas, todėl jam buvę smalsu pasižiūrėti, kur patėvio kūne įdėtos baterijos. Tai tik keletas Lietuvos žiniasklaidą pasiekusių, nuo Kapgraso sindromo kentėjusių, žmonių pavyzdžių.

 

Visi jie vieningai, tarsi deja vu, sugrąžina į 1956 metais pastatytą fantastinį filmą „Kūnų grobikų įsiveržimas“, pasakojantį apie vieno miestelio gyventojus staiga apėmusį jausmą, kad iki šiol jų puikiai pažinoti asmenys yra nebe jie; kad jie buvo pakeisti kitais, identiškai atrodančiais asmenimis; kad už pažįstamų akių, lūpų, slepiasi visai kitas žmogus; kad tai tik kopija iki šiol pažinoto asmens. Ir nors filme galiausiai paaiškėja, kad miestelio gyventojus išties užpuolė ateiviai, panašius jausmus, kuriuos išgyveno filmo herojai, realiame pasaulyje išgyvena ne vienas asmuo.

 

Kapgraso iliuzijos arba sindromas – tai sutrikimas, kai žmogui staiga ima atrodyti, kad jo draugas, sutuoktinis, kuris nors iš tėvų, kitas artimas šeimos narys ar pažįstamas, buvo pakeistas identiškai atrodančiu apsišaukėliu. Sutrikimas pavadintas prancūzų psichiatro Jeano Marie Josepho Capgraso vardu. Pastarasis 1923 metais kartu su kolega Jeanu Reboulu-Lachaux aprašė moters, tikinusios, esą visi jos šeimos nariai buvo pakeisti identiškai atrodančiais asmenimis, atvejį. Moters niekaip nepavyko įtikinti, kad jos teiginiai tėra iliuzijos. Negana to, ilgainiui moteris ėmė įtarinėti, kad klonais buvo pakeisti ir kiti jos pažįstami žmonės. Beje, psichiatrai rašė, kad pacientė net nebandė susibendrauti su neva apsišaukėliais, nes buvo įsitikinusi, kad ir tie yra nuolat keičiami.

 

Kapgraso sindromas yra gan retas, tačiau atskleidžia gąsdinančią tiesą: tai, kaip žmogus supranta ar mato tam tikrus dalykus bei reiškinius, nebūtinai sutampa su iš išorinio pasaulio gaunamais vaizdais ir pojūčiais. Taigi tai, kas atrodo neabejotinai „tikra“, gali būti tik iliuzija.

 

Šis sutrikimas gali pasireikšti ūmia, trumpalaike arba chronine formomis. Sindromas dažniausiai nustatomas šizofrenija ir Alzhaimerio liga sergantiems žmonėms, nors jį gali iššaukti ir biologiniai pokyčiai smegenyse – jų pažeidimas, sutrenkimas ir pan. Įdomu tai, kad moterims Kapgraso sutrikimas nustatomas dažniaus, nei vyrams.

 

Fregoli sindromas

 

Yra ir atvirkščias sutrikimas, kai žmogui staiga ima atrodyti, kad skirtingi asmenys iš tiesų yra vienas ir tas pats žmogus, tik nuolat keičiantis savo išvaizdą ir besislapstantis. Fregoli sindromas pavadintas italų aktoriaus Leopoldo Fregoli, visus stebinusio sugebėjimu pakeisti savo išvaizdą per vaidinimą, vardu.

 

Tai itin retas sutrikimas, kai asmuo nepažįstamuose žmonėse mato pažįstamus. Sutrikimas taip pat siejamas su smegenų pažeidimais. Nuo Fregoli sindromo kenčiančių asmenų kasdienybė sudėtinga: manydami, kad yra persekiojami, jie būna paranojiški, nepasitikintys kitais žmonėmis.

 

Kotardo sindromas

 

Ir pabaigai, bemaž didžiausią šiurpą keliantis Kotardo sindromas, taip pat žinomas „vaikščiojančio lavono sindromo“ pavadinimu. Nuo šio sindromo kenčiantys asmenys dažnai yra apimti nihilistinių iliuzijų, esą jie yra negyvi – perkeltine ar tiesiogine prasmėmis – kad jie neegzistuoja. Specialistai yra užfiksavę savo pacientų tvirtinimų, esą jie gali užuosti savo pūvančio kūno dvoką, neva jie prarado visą savo kraują ar vidaus organus, neva jie jaučia, kaip jų organizmą iš vidaus ėda kirminai.

 

Žiniasklaidoje buvo aprašytas ne vienas atvejis, kai ligoninėse atsidūrė save pavojingai sužeidę asmenys, norėję savo artimiesiems įrodyti, kad susižeidę nekraujuos, nes jau yra mirę ir yra tik vaikščiojantys lavonai. Dar retesniais atvejais nuo Kotardo sindromo kenčiantys žmonės gali turėti iliuzijų esantys nemirtingi.

 

Šį sutrikimą turintys žmonės dažnai serga depresija, izoliuojasi nuo visuomenės ir net nuo artimųjų.

 


Facebook komentarai
1 komentaras
2500

Rūšiuoti pagal:   Naujausius | Seniausius | Geriausius
Blu
3 years 7 months ago

Wau, kai pamastai, kaip tiems žmonėms sunku ir baisu gyventi …

wpDiscuz