Jei kvieti dvasias, pagalvok ar sugebėsi jas išvaryt

Ištrauka iš Jono Markūno knygos: Žmogaus gyvenimo nesėkmių bei ligų priežastys

 

Daugelis šiuolaikinių žmonių mano, kad mokslo suklestėjimo amžiuje kalbėti apie dvasias yra atsilikimo ir tamsumo požymis. Tačiau nereikia pamiršti, jog šiuolaikinis mokslas dar nėra pasiekęs tokių aukštumų, kad galėtų atskleisti visas Visatos egzistavimo paslaptis.

 

Vieni iš pačių sudėtingiausių ir mažai ištirtų dalykų yra žmogaus sąmonė, pasąmonė ir tai, kas yra virš pasąmonės. Kaip egzistuoja šios sistemos ir koks jų ryšys su Visata, mokslui yra mįslė.

 

Suprasdamas nemažai reiškinių, dažnai stebiuosi tiesiog stulbinančiu žmogaus unikalumu ir jo galimybėmis. Galiu drąsiai teigti, kad vargu ar kada nors ateityje bus sukurta tokia tobula matavimų ir unikalių galimybių technika, kuri prilygtų žmogui. Sakykim, norintis pasitikrinti sveikatą žmogus nueina į laboratoriją. Prie jo galvos, rankų, kojų bei kitų kūno dalių pridedami davikliai ir visa kompiuterizuota sistema su specialia programa. Taip gaunamos išvados apie žmogaus sveikatos būklę. Jos gali būti tikslios, iš dalies tikslios arba klaidingos, – tai priklauso nuo programos tikslumo arba technikos tobulumo.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku!

 

O dabar įsivaizduokite, kokios technikos reikėtų, kad galėtume ištirti kitoje žemės rutulio pusėje esantį žmogų. Jeigu į užduotį įjungsi dar tokius rodiklius, kaip dvasios ar sielos struktūrų pilnavertiškumo įvertinimas, tai visi technikos galvočiai bus bejėgiai ir jokių rezultatų nepasieks.

 

Lietuvos atgimimo laikotarpiu iškilus žemės atgavimo klausimui, reikėjo pristatyti žemės nuosavybę patvirtinančius dokumentus. Mano uošvės tėvų šeimoje reikalai susiklostė taip, kad 37 ha žemės buvo užrašyti vienam iš penkių vaikų. Šis per karą buvo išvykęs į Angliją ir ten gyveno. Jam turėjo boti apie 80 metų. Jau 6 metus niekas su juo nesusirašinėjo, ir visi manė jį esant mirusiu. Nežinant uošvei, aš pasiteiravau apie jos brolį ir nustačiau jo sveikatos būklę. Žmonai patariau parašyti dėdei laišką, o jį nuvežė į Londoną vykęs mano draugas. Atsakymą gavome labai greitai. Dėdė nuoširdžiai dėkojo už laišką ir džiaugėsi, kad mes jį prisiminėme. Laiške jis trumpai papasakojo apie savo likimą.

 

Taigi, kokia technika yra pajėgi per 5 minutes pateikti tokią informaciją, kokią gavau aš, nenaudojant daviklių, laidų ir elektronikos? Informacijos apie žmogų gavimas ir poveikis per atstumą, Žmogui pačiam nežinant, rodo, jog mokslui tokie dalykai tai nearti dirvonai.

 

Ai, kaip ir daugelis žmonių, turiu sugebėjimą diagnozuoti Žmonių (Kasios, sielos ir kūno organų struktūrų sveikatos būkle Savo galimybių nežinojau net 43 metus ir, jeigu ne atsitiktinumas, nebūčiau žinojęs iki šios dienos ir būčiau papildęs skeptikų gretas.

 

Visa tai rašau todėl, kad tikiu, jog yra subtiliai jaučiančių Žmonių, kūne jaučia kitų šio pasaulio substancijų egzistavimą. Viena iš labiausiai paplitusių yra žmogaus substancija, kai jo fizinis kūnas yra miręs. Ši substancija geriausiai kontaktuoja su gyvais žmonėmis.

 

Po fizinio kūno mirties žmogaus substancija turi savo tolimesnio gyvenimo kelius, bet, jeigu ji dar yra prisirišusi prie Žemės, tie keliai gali ir užsidaryti. Pavyzdžiui, žmogus pasistato namą ir jį vertina labiau už viską. Po mirties šio asmens substancija gali pasilikti tame name, ir tuomet jame gyvenantiems žmonėms (ypač jautriems) gali kilti problemų.

 

Tačiau dvasias gali išsikviesti ir nejautrūs žmonės.

 

Apie 1990 m. į mane kreipėsi mano vadovaujamo skyriaus darbuotoja dėl savo dukters sveikatos. Mergina kažkokiame žurnale rado informaciją, kaip išsikviesti dvasias ir gauti atsakymus į pateiktus klausimus. Ji su savo draugėmis žaidė tokį žaidimą: ant siūlo pakabintą adatą vedžiojo virš abėcėlės raidžių ir taip „išgaudavo“ atsakymus į savo sugalvotus klausimus. Šis žaidimas tęsėsi apie tris mėnesius, o po to dukros sveikata pradėjo blogėti, mergina ėmė silpti.

 

Pasirodo, kad mergina žaidė su apie 90 metų pomirtiniame gyvenime klajojančia siela, kuri kartu su kitomis panašaus likimo sielomis pradėjo maitintis merginos gyvybės syvais ir taip pablogino jos bioenergetiką.

 

Patariau nueiti išpažinties, paprašyti nuodėmių atleidimo ne tik sau, bet ir tam žmogui, kurio siela po mirties negali eiti savo keliais (matyt, dėl neatgailautų nuodėmių). To visiškai užteko, kad padėtis sunormalėtų.

 

Kartą tikrinau vienos iš mano darbuotojų sveikatą ir nustačiau, jog mergina jaučia didžiulę nervinę įtampą. Paaiškėjo, jog ji kiekvieną vakarą, vos atsigulusi miegoti, prie lovos išvysta savo mirusią motiną, kuri tylėdama žiūri į ją, nekalba ir neatsako Į jokius klausimus. Aš paklausiau, gal ji neįvykdė kokio nors motinos prašymo ar noro. Mergina atsakė, jog jokių prašymų nebuvo, motina gyveno atskirai. Tada paklausiau, ar motina buvo krikštyta. Dukra atsakė, jog to nežino, tačiau po mirties tarp daiktų rado rožančių. Motiną laidojo be apeigų. Paanalizavau padėtį. Pasirodo, jog motina prašo maldos ir šventųjų mišių už jos padarytas nuodėmes. Patariau atlikti visą maldų ritualą. To visiškai užteko, motina daugiau nebevargino dukros savo „vizitais“.

 

Tokios „dūšios be vietos“ daro įtaką žmogaus gyvenimui (beje, dažniausiai neigiamą) įvairiais būdais.

 

Viena jauna mergina spiritizmo seanso metu tarp teisingos praeities informacijos gavo žinią, kad neturės vaikų. Gauta „žinia“ merginą sukrėtė. Tuo pat metu neseniai pažįstamas vaikinas paprašė jos rankos, ir ji tokioje būsenoje sutiko tekėti, jei greitu laiku nuo šio vaikino pastos. Dvasių „informacija“, žinoma, buvo neteisinga… Dabar auga dvi dukros kaip liepos, bet santykiai su vyru nėra idealūs. Lemtingu metu mergina draugavo su keletu vaikinų, vienas iš kurių galbūt būtų tikęs jai į vyrus labiau negu dabartinis (gal ir vaikinas būtų radęs kitą merginą, su kuria būtų laimingesnis), jeigu dvasia nebūtų įsikišusi į šių jaunų žmonių gyvenimą ir paskubinusi veikti.

 

Pavyzdžių yra labai daug, ir visi jie įrodo, jog mirusiojo nuodėmės uždaro kelius, kuriais jo siela turi eiti, arba daro juos vingiuotais.

 

Gyvenime yra daug įvairių sunkiai suvokiamų ir dar sunkiau paaiškinamų dalykų.

 

Kartą viena mano pažįstama kreipėsi telefonu, prašydama padėti jos draugės dukrai, kurią kankindavo isterijos priepuoliai, vaidendavosi gyvatės ir kitos baisenybės. Buvo kreiptasi į gydytojus, ekstrasensus bei įvairius užkalbėtojus, tačiau niekas nepadėjo. Priepuoliai kartodavosi kelis kartus per dieną. Peržvelgęs jos pačios ir jos tėvų bei protėvių padarytas nuodėmes, pasimeldžiau ir paprašiau jų atleidimo. Neilgai trukus padėtis dvasios ir sielos struktūrose tapo normali. Kai po savaitės pasiteiravau apie mergaitės sveikatą, įsitikinau, jog viskas pasikeitė į gerąją pusę.

 

Po trijų mėnesių paskambino merginos teta ir, nuoširdžiai padėkojusi, pasakė, jog sesers dukra sveika ir jai viskas gerai klojasi, tačiau iškilo problema su jos 72 metų seneliu, kuris rengiasi nužudyti močiutę, savo žmoną, įtardamas ją buvus neištikima dar jaunystės metais. Močiutė dievagodamasi viską pagrįstai neigė, tačiau užsispyrėlis savo nusistatymo nepakeitė. Be to, jis dar įspėjo, jog jei ir toliau senelė viską neigs ir neprisipažins buvusi jam neištikima, tai kitą naktį susilauks atpildo – bus nužudyta. Ne juokais susirūpinę ir norėdami išvengti nelaimės, artimieji išvežė senelį paviešėti pas sūnų.

 

Diagnozavus šią situaciją, man tapo aišku, kad pašalinė (šiuo atveju mano) pagalba pagerins padėtį, tačiau agresijos nepašalins -ji liks kaip buvusi. Tada nusiunčiau nors ir nebaigtą rašyti knygą, kad visi susipažintų sujoję išdėstytais teiginiais ir stengtųsi vieni kitiems pagelbėti šioje situacijoje.

 

Dar po poros savaičių visa šeima atvyko pas mane. Dabar jau atvirame, ne telefoniniame pokalbyje išryškėjo, kokia rimta ir, galima sakyti, beviltiška padėtis buvo susidariusi.

 

Besikalbant su seneliu, paaiškėjo, jog jį buvo apsėdusi mintis nužudyti savo žmoną, nors sveikas protas sakė, jog tai dar labiau pablogintų jo padėtį, supykdytų su vaikais, kaimynais. Vis dėlto blogos mintys nepalikdavo jo ramybėje. Jis ėmėsi visokių priemonių šiomis mintimis atsikratyti – apsivyniodavo galvą rankšluosčiu, eidavo dirbti į staliaus dirbtuves, tačiau kažkokia baisi jėga traukdavo atgal, o jeigu jis tai jėgai nepaklusdavo, tai jausdavo, lyg kažkas jį smaugtų. Ir jis vėl lyg apsėstas turėdavo grįžti atgal. Kad palengvėtų ši sunkiai nusakoma būsena ir kartu kaip nors būtų pateisintas toks keistas elgesys, jis sugalvojo pareikalauti, jog žmona prisipažintų buvusi jam neištikima.

 

Viskas staiga pasikeitė, kai jis perskaitė mano duotą knygą ir susipažino su informacija apie panašių reiškinių priežastis. Žmogus laimingas man prisipažino, jog nuo jo širdies „nuslinko kažkoks nepakeliamas sunkumas, tapo šviesu ir pasidarė lengva kvėpuoti…“.

 

Tuo tarpu močiutė papasakojo, kokį košmarišką dviejų mėnesių gyvenimą jai teko išgyventi. Tai labai sunku įsivaizduoti, jei nesi buvęs panašioje situacijoje. Diagnozavęs jos padėtį, išsiaiškinau, jog didelė jos apsaugos sistema neleido įvykti žmogžudystei, tačiau ta apsauga silpnėjo, augant moteriškės baimei, stiprėjant pykčiui ir agresijai. Visa laimė, kad paskutinė riba nebuvo peržengta, nes laiku atėjo pagalba ir išsivadavimas nuo tamsaus pasaulio jėgų poveikio.

 

Beje, buvo kalbama ir apie mergaitės ligos eigą ir išsivadavimą.

 

Prasidėjus priepuoliams, ją vežiojo po Įvairias ligonines, buvo nuvežę net į respublikinę psichiatrinę ligoninę. Mergaitės būsena buvo šiurpi. Ji nuolat klykė, šaukdavo, jog mato gyvates, kirmėles, kurios neva lendančios jai pro nosį, burną, kitas kūno angas, vyniojasi apie kaklą, kojas ir pan. Tetos vyras pasakojo, kad, vežiojant ją po ligonines, jis negalėdavęs net tinkamai vairuoti mašinos, nes mergaitė klykdavo kaip pamišusi. Nors ligoninėse ji laikinai aprimdavo, tačiau „gyvačių antpuoliai“ nesiliovė. Mergaitė verkdama prašydavo ją iš ten paimti, nes sakė neištversianti ir tuojau mirsianti.

 

Po mano diagnostikos ir suteiktos pagalbos viskas liovėsi. Mergaitė nusiramino ir pasveiko. Ji sakė mačiusi, kaip „vyriausioji gyvatė“ atsisveikino, pamojuodama jai. Priepuoliai daugiau nesikartojo.

 

Dar tada, kai aiškinausi senelio agresyvumo atsiradimo priežastis, aptikau mirusio prieš 55-60 metų žmogaus sielos struktūras, kurios atakavo mergaitę, o po to, kai ją išlaisvinau, pradėjo atakuoti senelį. Dėl to ir atsirado jo agresyvumas savo žmonai. Paklausiau, ar seniai gyvena savo vienkiemyje ir ar atsimena ten anksčiau gyvenusius žmones. Jie man paminėjo nemažai vardų ir pavardžių, bet mano įtariamojo neįvardino. Pakvietę apsilankyti, jeigu būsiu jų krašte, išvažiavo į namus. Po keleto mėnesių užvažiavau į svečius pas mergaitės tetą, kurios šeima gyvena netoli Gargždų. Jos vyras nuvežė į uošviją, kur gyveno jau minėtieji senelis su močiute ir mergaitė.

 

Atvažiavęs į sodybą, pastebėjau virš šulinio apie 200 m aukšlyje pakilusios žmogaus sielos struktūras, nesugebančias palikti šios sodybos. Aš dar sykį paprašiau prisiminti, kas čia gyveno lirkas stovėjo esamo šulinio vietoje. Jie susėdę aiškinosi ir pasakė dar du vardus. Antrasis buvo tas, kurio aš ieškojau. Paprašiau papasakoti šio žmogaus likimą. Pasirodo, jis paskutinius metus labai gėrė ir girtas sudegė kartu su namu. Kunigas nelaikė už jį mišių ir neleido laidoti kaimo kapinaitėse, nes jis nelankė bažnyčios, mirė be atgailos, buvo apsėstas, tad jam ne vieta šalia tikinčiųjų“. Palaidojo žmogų šalia kapinių

 

Siela, papuolusi į tamsaus pasaulio spąstus, po tam tikro laiko turi vykdyti jo valią. Taigi per nuodėmių kanalus ji pradė­jo atakuoti mergaitę. Kai, nustatęs nuodėmių potencialinius dydžius, paprašiau jų atleidimo visiems kaltininkams ir Šv. Komunijos suteikimo, nuodėmės išnyko, ir kanalai, per kuriuos veikė tamsusis pasaulis, užsidarė. Netrukus šios struktūros per senelio nuodėmes pradėjo atakuoti ir jį. Aš suvokiau, kad seneliui vien pagalbos iš šalies bus maža, todėl nusiunčiau šios knygutės rankraštį, kad jis pats suvoktų ir, permąstęs gyvenimą, pabandytų pasikeisti. Tai įvyko iš tikro. Išvažiuodamas patariau užpirkti mišias už mirusįjį ir jam padėti atgaila bei maldomis, o aš pats paprašiau nuodėmių atleidimo pagal savo sistemą. Viskas nurimo beveik metams.

 

1999 m. spalio pabaigoje į mane telefonu kreipėsi minėtosios tetos vyras dėl mergaitės broliuko, kuriam atsirado dideli galvos skausmai. Jis klausė patarimo, ką daryti: vežti vaiką pas gydytojus ar aš jam galėsiu padėti? Pažadėjau padiagnozuoti. Buvo 23 valanda. Peržvelgiau visas struktūras ir nuodėmes. Padėtis pasitvarkė, bet ryte žmogus vėl paskambino ir pasakė, kad skausmai nepraėjo. Pradėjau gilintis ir pats nustebau. Pasirodo, kunigas, kuris nelaidojo anksčiau minėto sudegusio vyriškio, per berniuko galvos skausmus prašosi pagalbos. Peržvelgiau jo nuodėmių potencialinius dydžius ir paprašiau atleidimo, atsiprašiau jo, kad to neatlikau iš karto, kai sužinojau, ir tuo savotiškai jį pasmerkiau. Po pusvalandžio paskambino berniuko tetos vyras ir padėkojo už pagalbą, sakydamas, kad berniukui skausmai dingo.

 

Taigi dvasiškiams dar sykį primenu, kad negalima teisti net ir nuodėmingiausio žmogaus. Visus, net nekrikštytus, žmones reikėtų laidoti su apeigomis, tik prieš maldą papra­šyti nuodėmių atleidimo tiems, kurie klydo ir velionio laiku nepakrikštijo.

 

Matyt, ne visi bažnyčios įstatymai atitinka Aukščiausiojo valią, nes juos ruošė žmonės, per kurių nuodėmes tamsaus pasaulio struktūros daug kur apsidraudė, kad galėtų toliau stiprinti savo veiklą.

 

Aš esu prieš bet kokį dvasių „išvarymą“, nes tai yra pagalbos prašančios žmogaus substancijos. Mano nuomone, išvaryti dvasią iš žmogaus, namo, buto ar dar iš kur nors, kur ji yra apsigyvenusi, yra lygiai tas pats, kas išmesti žmogų į gatvę iš savo, nors ir vargano būsto, kai jis neturi kur eiti. Tai reiškia jį pasmerkti, o juk žmogui teisti nevalia, kad nebūtų teisiamas pats. Dvasioms būtina padėti mišiomis, malda ir atgaila už jų žemiškajame gyvenime padarytas nuodėmes, kad būtų atverti visi keliai šių substancijų tolesnei normaliai egzistencijai mums nežinomame pasaulyje.

 

Jūs galite pasakyti, kad Jėzus irgi ne kartą yra išvaręs piktąsias dvasias. Tačiau nepamirškite, kad jis turėjo Dievišką galybę bei teisę ir veikė pagal šviesaus ir tamsaus pasaulių egzistencijos dėsnius.

 

Apsėsti žmogų, apsigyventi vietovėse, patalpose piktosios dvasios gali per nuodėmes, todėl visų pirma reikia prašyti nuodėmių atleidimo visiems kaltininkams ir nukentėjusiesiems, jų tėvams, seneliams ir proseneliams ir netgi labai tolimiems, o po to atlikti tam skirtus ritualus.

 

Dar kartą noriu priminti, jog per laidotuves labai veiksminga yra kolektyvinė atgaila ir malda, todėl per ritualines apeigas reikia pasikviesti kuo daugiau žmonių. Kiekvieną mirusįjį reikia palydėti į paskutinę kelionę pagarbiai ir su pilnavertėmis apeigomis, kad jam būtų atviri visi pomirtiniai keliai.

 

Jeigu mirė nekrikštytas žmogus, reikėtų paprašyti nuodėmių atleidimo tiems žmonėms, kurie neatliko šios pareigos, o žmogų laidoti kaip krikštytą, su visomis reikalingomis apeigomis.

 

Savižudžius taip pat reikėtų laidoti su visomis apeigomis, tik maldose prašyti atleidimo už mirusiojo ir kitų Žmonių nuodėmes, dėl kurių tamsusis pasaulis nuvedė jį į savižudybę, o šviesusis negalėjo apsaugoti, nes padarytos nuodėmės buvo be atgailos.

 

Pasaulis taps švaresnis, jeigu kiekvieno, nors ir labai nusidėjusio, Žmogaus siela po jo mirties bus apvalyta nuo nuodėmlų.


Facebook komentarai
7 komentarų "Jei kvieti dvasias, pagalvok ar sugebėsi jas išvaryt"
2500
Rūšiuoti pagal:   Naujausius | Seniausius | Geriausius
profesorius

nuejo ispazinties ir viskas baigesi……

.........

,,mokslo suklestėjimo amžiuje kalbėti apie dvasias yra atsilikimo ir tamsumo požymis“ -KAS GALĖJO TAIP NUSIŠNEKĖTI??Negi kalbėti apie dvasias yra tamsumo ir kvailumo požymis??PVZ;ar patiktų žmogui ,jei jis numirtų ir jo dvasia žinotų ,kad ji yra kažkoks tamsumo požymis ar kokia ,,nesąmonė“???

liudesys

navat as pies 2 metus tai padariau stai ir pasekems kokius metus pragulejau ligoninej tai gerai, kad isgyvenau man dabar yra 13 metu o tai padariau budama 11 metu niekam nepatariu tai daryte nes tikrai 1 is 10000000 zmmoniu lieka guvas po to dalyko as turiu ipatingu galiu as ekstrasense uz tai man pasisee bet geriau nerizikuokit patariu.

Siaubo angelas

Ekstrasense, zinove, profesore ir t.t. Niekas tavimi netikes, ypac jei tau tik 13 metu… :/

aaaaa

Nesakiau,kad dvasiom netikiu. Be to, psichiniai negalavimai nera velnias. Ligos paveiktas žmogus gali daryt ,ko normalus nesugebetu,tai lyg kompensuoja pats kūnas,ko neturi- turi kitką.

Zmogedra

aaa tu nori pasakyti, kad negali pvz. buti apsesto zmogaus? Tada youtube paziurek egzorcizmo seansus kuriuos atlieka Rusijos baznyciuose. Kaip ta paaiskinsi? http://www.youtube.com/watch?v=RhTGXHbpFS4 cia tik vienas pavyzdis, ju yra lb daug

aaaaa

Aš aš, mano. Kunigas rašė turbūt . Jei tiki dievuliuką,tai dvasios atstoja,o gal tai tik tikejimo ‘galia’ , visi tikintieji taip perša tą dievą,kaip apsėsti.

wpDiscuz