Ištirpę ore ir kiti baisūs nutikimai

Kai žmogus išnyksta tiesiog liudininkų akyse, to paaiškinti neįmanoma. Tačiau būtent taip nutiko 1854 metų liepos mėnesį Selmos mieste, Alabamos valstijoje, su Orionu Viljamsonu, stebint jo žmonai, dukrai ir dviems kaimynams. Štai jis eina per žolę, o kitą momentą jo jau nebėra. Nedelsiant pradėtos paieškos su šunimis neaptiko nei slaptų eigų po žeme, nei menkiausių Viljamsono pėdsakų.

 

Panašus atvejis užfiksuotas 1880 metų rugsėjo mėnesį Gelatine, Tenesio valstijoje, kur fermeris Deividas Lengas savo žmonos akivaizdoje išėjo pasivaikščioti į laukus ir netikėtai ištirpo ore. Paslaptingo dingimo liudininku tapo ir Orestas Pekas, vietinis teisėjas, kuris prieš kelias sekundes atvažiavo į fermą ir ką tik buvo pasisveikinęs su Deividu.

 

Kai kuriais atvejais lieka paslaptingi pėdsakai, kurie staiga nutrūksta. 1878 metų lapkritį 16-metis Čarlzas Ešmoras iš Kvinsio, Indianos valstijoje, išėjo minutėlei į kiemą atnešti vandens, tačiau atgal nesugrįžo. Kai tėvas ir sesuo ėmė jo ieškoti, aptiko visai šviežius pėdsakus drėgnoje žemėje, kurie nutrūko pusiaukelėje link šulinio.

 

Dviem kitais atvejais pastebimos tam tikros paralelės. Abu kartus išnyko du vienuolikmečiai berniukai, abu juos vadino Oliveriais ir abu Kalėdų vakarą ėjo link šulinio, tik su 20 metų tarpu ir skirtinguose kontinentuose. Oliveris Larčas dingo pakeliui link šulinio Pietų Bende, Indianos valstijoje. Oliveris Tomas iš Rajardo, Velse, 1909 metais irgi tapo paslaptingų jėgų auka. Jo šeima išgirdo tik išgąstingus šūksnius: „Padėkite! Jie mane sučiupo!“ Kai tėvai išbėgo į lauką, berniuko jau nebebuvo. Pėdsakai nutrūko netoli šulinio.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Poltergeistas kandžiojasi

 

1761 metais sunerimę tėvai atvedė savo dukterį Molę Džails ir jos jaunesnę seserį pas vietinį vaistininką. Mergaitėms ant rankų matėsi baisios žaizdos nuo įkandimų, tačiau niekas negalėjo suprasti, iš kur jos atsirado. Pačios mergaitės pasakojo, kad joms „kažkas įkando“. Martinas Rikardas. Goust Riserč socaety įkūrėjas, mano, kad Molė ir jos sesutė susidūrė su besikandžiojančiu poltergeistu.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Rikardas surinko jau mažiausiai pustuzinį panašių pranešimų apie piktas dvasias ir manė, kad besikandžiojantys poltergeistai yra retas reiškinys, tačiau susitikimas su jais žmogui gresia baisiais nemalonumais.

 

Panašūs nutikimai vyksta ir mūsų laikais. Pavyzdžiui, 1922 metais pas nacionalinės psichinių tyrimų laboratorijos gydytojus pateko trylikametė rumunė Eleonora Zugan, kurią įkando kažkas nematomas į nugarą ir kaklą. Mokslininkai su siaubu apžiūrėjo ant mergaitės odos dantų žymes.

 

Liudininkai taip pat pranešė apie kitą atvejį, kai 18-metė Klarita Vilanueva kovojo su nematomu priešininku tiesiog Filipinų policijos skyriuje. Tai, ką iš pradžių visi palaikė epilepsijos priepuoliu, pasirodė visai kitas dalykas, kadangi kovai pasibaigus Klaritos rankos ir kojos buvo ištisai padengtos kraujuotais įkandimų pėdsakais.

 

Paranormalūs išlošimai

 

Jeigu ir tesybė, kad dar niekas nesugebėjo praturtėti, statydami ir laimėdami žirgų lenktynėse su paranormalių pojūčių pagalba, vis dėlto yra nemažai pranešimų apie atskirus nedidelius išlošimus, kurie pasisekė dėka žmonių ekstrasensorinių sugebėjimų. Kai kurie įdomūs duomenys buvo surinkti Editos Litelton, kuri vėliau tapo britų atstove Jungtinėse Tautose ir labai domėjosi anomliais reiškiniais.

 

Po to, kai 1934 metais pasisakė BBC laidoje apie prekognicijos fenomeną, ponia Litelton buvo tiesiog užversta klausytojų laiškais, kur buvo aprašomi tokie atvejai. Anglas Frimenas iš Šiaurės Leičesterio tvirtino, pavyzdžiui, kad jo niekad nedomino arklių lenktynės, bet kartą, 1913 metų lapkritį, jam prisisapnavo keistas sapnas, kuriame jis neva įėjo į Linkolno katedrą, staiga pažvelgė į laikrodį ir nedelsdamas išdūmė į hipodromą, kad suspėtų į lenktynes „Linkoln hendikep“. Jis visgi nesuspėjo ir jau hipodrome išgirdo, kad laimėjo žirgas, vardu Utranas. Kovo mėnesį Frimenas sužinojo, kad tose lenktynėse 1914 metais išties dalyvavo žirgas Utranas ir, nors už jį niekas nestatė – laimėjo.

 

Kitame laiške Filisė Ričards iš Londono rašė, kad pakeliui į Londono hipodromą, kur vyko Didžiosios nacionalinės 1932 metų lenktynės, jai pasirodė, kad laimėjusio žirgo vardas prasideda K raide ir baigiasi žodelyčiu „džek“. Jis laimės, nors finišą pasieks antras. Kaip paaiškėjo, nugalėjo žirgas Kelborojus Džekas, ir jis išties pasiekė finišą antras – po žirgo, kuris pametė raitelį ir dėl to buvo diskvalifikuotas.

 

Dar vienai moteriai prieš savaitę iki 1932 metų derbio atsirado keista nuojauta. Ji girdėjo, kaip kažkoks balsas aiškiai pasakė, kad lenktynėse nugalės žirgas Balandžio Penktoji. Ji ryžosi surizikuoti ir pastatė už žirgą nedidelę sumą. Kartu su šeima ji sekė per radiją lenktynes ir kai Balandžio Penktoji išsiveržė į priekį vidury distancijos ir galiausiai nugalėjo, moters akyse pasirodė ašaros. „Tai buvo toks keistas jausmas, kad vos neapalpau“, – prisiminė ji laiške.


2500