Grafas Sen Žermenas: žmogus – paslaptis

Jį vadina pačia paslaptingiausia asmenybe senovės istorijoje. Kalbama, jog jis gyveno mažiausiai pusantro tūkstančio metų. Vieni mano, kad jis mistinis paslapčių saugotojas, kiti – kad viso labo gudrus sukčius. Kad ir kaip būtų, grafo Sen Žermeno paslapties neįminsime, tačiau pažvelgti į ją galime.

Vienas žmogus – dešimtys vardų

Šis žmogus pasirodydavo daugelyje XVIII a. Europos valstybių ir vis kitais vardais. Italijoje jį vadino markizu de Monfera, Ispanijoje – grafu Belamaru, Portugalijoje – markizu d’Aimaru, Vokietijoje – baronu fon Šeningu, Anglijoje – lordu Veldonu, Vengrijoje – grafu Caroki, o Rusijoje – grafu Soltykovu. Ir tik pažinoję jį asmeniškai, su didžiule nuostaba visur atpažindavo tą patį asmenį – grafą Sen Žermeną, – taip jis prisistatydavo Prancūzijoje, kuri ilgą laiką buvo šio paslaptingo žmogaus buveinė.

Europos valdovų dvaruose šis žmogus pasirodė netikėtai, tarsi iš niekur. Visur – Berlyne, Londone, Hagoje, Sankt Peterburge ar Paryžiuje į klausimus apie savo kilmę teatsakydavo mįslinga šypsena. Nepaisant to, jis greitai tapo savu žmogumi daugelio to meto Vakarų Europos valdovų rūmuose, o ypač – Prancūzijos karaliaus Liudviko XV dvare.

Amžinos jaunystės paslaptis

Tai buvo galantiškas, vidutinio ūgio, iš akies apie 45-erių, malonaus būdo, aristokratiškos išvaizdos ir pavydėtino intelekto žmogus. Ištisus dešimtmečius jo išvaizda nesikeitė ir tai ilgainiui pasėjo gandus, jog Sen Žermenas žino amžinos jaunystės paslaptį.

Buvo kalbama, jog jam per 300 metų, kad jis sugebėjo atrasti amžinos jaunystės eliksyrą. Tačiau į visus prašymus atskleisti savo jaunystės paslaptį, Sen Žermenas atsakinėdavo išsisukinėdamas. Kartą Drezdene vienas smalsuolių paklausė Sen Žermeno tarno, ar tiesa, jog jo šeimininkui 500 metų? Tarnas kuo rimčiausiu veidu atšovė, jog tiksliai negalįs atsakyti, nes tarnauja jo šviesybei vos 130 metų. Šis nutikimas skamba kaip anekdotas, tačiau daugelis susenusių didikų ne kartą prisimindavo, jog šį žmogų savo jaunystės laikais jau yra matęs savo tėvų ar senelių rūmuose ir per tą laiką Sen Žermenas esą visai nepasikeitęs. Juo labiau kad ir pats grafas savo keistu elgesiu tik skatino tokias kalbas.

Jis pasakodavo scenas iš garsių senovės karalių ir įžymybių gyvenimo taip smulkiai, gyvai ir su tokiu išmanymu, lyg būtų viską matęs savo akimis – tiksliai nupasakodavo valdovų išvaizdą, imitavo jų balsą, manieras, kalbą. Pasakojama, jog kartą jam net išsprūdo frazė “Aš visada sakiau Kristui, jog jam blogai baigsis…” Pasakęs panašią frazę jis susigriebė, tarsi būtų netyčiom prasitaręs.

Sugebėjo “užauginti” deimantus

Grafas menkai panėšėjo į avantiūristą: jis visada turėjo pinigų ir gyveno gana prabangiai. Tiesa, Sen Žermenas rengėsi kukliai ir paprastai, dažniausiai tamsiais drabužiais, tačiau mėgo puoštis briliantais. Be to, neretai su savimi nešiodavosi nedidelę dėžutę, pilną brangakmenių, kuriuos noriai demonstruodavo smalsuoliams.

Iki šiol nežinoma, kas buvo šių grafo turtų šaltinis, tačiau niekas neabejojo, jog Sen Žermenas tikrai aukštos kilmės žmogus. Be to, grafas tobulai mokėjo ir visas pagrindines Europos kalbas – su prancūzais, anglais, italais, vokiečiais, ispanais, portugalais ir olandais jis kalbėdavo taip puikiai, jog šie laikydavo grafą savo tėvynainiu.

Sen Žermenas garsėjo ir kaip alchemikas. Žmonės kalbėjo, jog jis žino brangakmenių “užauginimo” paslaptį. Žinoma, kad 1757-aisiais jis paėmė iš Prancūzijos karaliaus Liudviko XV didelį deimantą, kuriame buvo įtrūkimas, labai menkinęs brangakmenio vertę.

Po poros dienų deimantą jis grąžino visiškai sveiką. Tiesa, gali būti, kad Sen Žermenas paprasčiausiai grąžino kitą brangakmenį, taip norėdamas įsiteikti karaliui.

Tačiau šį triuką jis pakartojo dar kelis kartus su įvairiais žmonėmis. Vargu, ar net toks turtingas žmogus kaip grafas turėjo šitiek deimantų.

Mistikai tikėjo, jog Sen Žermenas saugo Filosofinį akmenį, kuriuo gali matyti ateities įvykius. Paėmęs šį akmenį grafas esą karaliui Liudvikui XV parodė jo palikuonių ateitį. Valdovas neteko sąmonės, kai išvydo, jog per Prancūzijos revoliuciją jo anūkui buvo nukirsta galva.

Žymus to meto mistikas (taip pat ir avantiūristas) Kaliostras teigė, jog grafas bus ne kas kitas, o vienas iš paskutinių tamplierių ordino vadų.

Slaptas masonų vadovas

Nors apie Sen Žermeną prirašyta daugybė knygų, autentiškų dokumentų apie jo gyvenimą išliko labai nedaug. Daugelis jų apie šį žmogų mįslę buvo surinkta Prancūzijoje, Paryžiuje, kur grafo daiktams ir rankraščiams buvo skirta net atskira salė. Tačiau 1871-aisiais per revoliuciją biblioteka sudegė kartu su visais rankraščiais.

Ir nors daugelis istorikų vadina jį paprasčiausiu sukčiumi, netrūksta žmonių, iki šiol besižavinčių šia paslaptinga asmenybe. Mistinio-religinio teosofų judėjimo nariai mano, kad Sen Žermenas buvo paslaptingos Šambalos šalies išminčius. Kiti teigia, jog grafas buvo vienas pagrindinių slaptos masonų draugijos vadovų to meto Europoje.

Treti pasakoja jau visai fantastinę versiją – esą tai Amžinas Žydas – Agasferas, kažkada iškeikęs kryžių nešantį Kristų ir už tai pasmerktas amžinoms klajonėms iki pasaulio pabaigos.

Kiek rimtesnės versijos – grafas buvo nesantuokinis Portugalijos karaliaus sūnus. Egzistuoja ir “vengriška” versija, – kad Sen Žermenas Transilvanijos kunigaikščio Ferenco II Rakocio sūnus.

Pasakojama, jog paskutinį kartą žmogų su stebėtinais talentais ir visiškai panašų į portretinius Sen Žermeno atvaizdus Paryžiuje matė 1934-aisiais ir 1939-aisiais. Kas žino, gal nemirtingas grafas, viena paslaptingiausių asmenybių žmonijos istorijoje, ir šiandien klajoja po Europą, prisidengdamas įvairiausiais vardais?

Parengta pagal “Vakaro žinių” priedą “Geras!”