Atgijusios Madonos akys

Madonos paveiksle Santa Kjaros bažnyčioje Riminyje (Italija) 1850 metais ėmė judėti akys. Tai pastebėjo grafienė Baldini, jos įdukra ir dar viena jauna asmenybė. Dvi merginos atėjo į bažnyčią ir kitą dieną kartu su kitomis moterimis bei kunigu ir vėl pastebėjo kaip Madonos vyzdžiai užsivertė taip, kad matėsi vien akių obuoliai.

Į Santa Kjarą plūstelėjo maldininkai ir Riminio vyskupas dėl tikinčiųjų antplūdžio įsakė perkelti Madoną į švento Augustino bažnyčią, didžiausią mieste. Kai paveikslą nešė į naują vietą, Faencos vyskupui laiminant žmones, vėl buvo pastebėtas akių judėjimas.

Daugumas miesto žymių žmonių patvirtino šį faktą. Kardinolas Čjakis prisiekė, kad matė kaip kairysis Madonos vyzdys užsivertė 7 ar 8 kartus: „Man atrodo, kad kartą pastebėjau judesį ir dešinėje akyje, bet nesu tiek įsitikinęs, kad prisiekčiau“. Urbino valdovas matė, kaip akys lėtai sukasi iš kairės į dešinę ir atgal. Vyskupas iš Pezaro, turėjęs silpną regėjimą, užsikorė ant stalo, kad įžiūrėtų stebuklą. Jis nebuvo nuviltas:

„Kol aš ten stovėjau, penkias ar daugiau minučių negalėjau įžiūrėti jokių pasikeitimų šventosiose akyse, nors tikintieji, susigrūdę apačioje, buvo tokie susijaudinę, kad iš jų aistringų šūksnių supratau, jog jie mato daugiau už mane. Pasimeldžiau Dievo Motinai, maldaudamas jos… kad ir aš galėčiau įžiūrėti, bent vieną kartelį, jos visagalybės liudijimą. Tuo momentu – ir mano akis užtvindė ašaros – aš pastebėjau vyzdžių blizgesį, kai jie sujudėjo iš kairės į dešinę ir atgal, o paskui mačiau, kaip kairysis vyzdys pajudėjo link viršutinio akies voko tiek, kad beveik visas pasislėpė ir liko tik baltymas. Mano akis užtvindė ašaros ir aš taip stipriai ėmiau virpėti, kad buvau priverstas nulipti žemyn, padedamas dviejų kunigų.“

Vyskupas iš Čezenos kalbėjo, kad Mergelė paveiksle nuleisdavo ir pakeldavo akis ir kartą pažvelgė į jį „vienai akimirkai tokiu švelniu žvilgsniu, kad negalėjau sulaikyti ašarų“. Kanauninkas Kanzis iš Bolonijos negalėjo nieko įžiūrėti teatriniu binokliu ir atsinešė stipresnius žiūronus, kurie leido ir jam pamatyti stebuklą.

Kunigas iš San Gregorijo parapijos Bolonijoje Josifas Pinis, kad ir pastebėjo akių judesius, kai pirmą sykį apsilankė bažnyčioje, visgi žvelgė į tai abejodamas ir priėjo arčiau altoriaus, kad patikrintų, ar nėra ten kokių machinacijų pėdsakų. Jis išbuvo ten taip ilgai, užstodamas vaizdą žmonėms, kad jie pradėjo nepatenkinti kuždėtis. Kunigas pasitraukė į šalį ir minioje vėl pasigirdo šauksmai, kad akys sujudėjo. Tėvas Pinis pasakojo:

„Buvau įsitikinęs, kad nieko neatsitiko… Aš garsiai sušukau: „Mes neturime savęs apgaudinėti! Tas nepatiks Mergelei! Dabar akys visiškai nejuda!“ Tada šauksmai aptilo. O! Mano abejonės tik sustiprėjo. Kas žino, kalbėjau pats sau, ar aš neklystu? Kas žino, galbūt tai ne vien vaizduotės žaismas? Paskui, po akimirkos, pamačiau absoliučiai aiškiai, kaip du vyzdžiai sujudėjo į viršų ir beveik visiškai pasislėpė po akių vokais, liko tik plonytė juoda juostelė, o baltymas užėmė visą akį“.

Pats kruopščiausias paveikslo tyrimas buvo atliktas po to, kai akių judėjimas, kuris gana dažnai kartojosi šešis mėnesius, beveik liovėsi ir paveikslas buvo sugrąžintas į Santa Kjaros bažnyčią. Patikrinimą darė septyni gerbtini žmonės, trys iš jų – dvasininkai. Į paveikslą įdūrė dvi adatas ir tarp jų nutiestas siūlas žymėjo apatinį vyzdžių lygį. Paskui visi septyni, nutarę stebėti paveikslą visą naktį, pradėjo melstis. Tariant žodžius „Nukreipk savo laiminančias akis, o, mūsų gynėja, į mus“ Madonos akys ėmė judėti iš kairės į dešinę. Kiekvienas paeiliui lipo ant stalo, kad įsitikintų, kad tuomet, kai vyzdžiai pakildavo, atsirasdavo pastebimas tarpas tarp siūlo ir vyzdžių pakraščių. Tarpas dingdavo, kai tik vyzdžiai nusileisdavo.

Keli liudininkai iš Riminio patikino, kad keitėsi ir Madonos veido spalva – nuo blyškios link rožinės. Kai kas buvo įsitikinęs, kad matė lūpų judėjimą, o tėvas Konstantinas ir tėvas da Forlis, abu kapucinai, prisiekinėjo, kad matė, kaip ašaros kapsėjo iš jos dešinės akies.

Riminio vyskupas, kuris tikrino komisijos darbo rezultatus, išstudijavo daugybę ataskaitų ir parodymų apie įvykius Santa Kjaros ir šventojo Augustino bažnyčiose, įskaitant daugybę priesaikomis patvirtintų liudijimų, tarp kurių buvo kardinolo, trijų vyskupų, kitų dvasininkų, bajorijos, dailininkų, juristų ir gydytojų liudijimai. 1851 metų sausio 11 dieną jis viešai paskelbė savo išvadą, kurioje buvo sakoma: „Faktas, kad vyko stebuklingas akių judėjimas šventos Dievo Motinos paveiksle, gali būti laikomas įrodytu“.