Aryana Havah “Inuaki. Reptilija Manyje” (I)

Tai – Rumunijoje gyvenančios psichologės Ariana Chava pokalbis su neįprastu berniuku, kuris sako kad praeitą savo įsikūnijimą gyveno planetoje Inua, kurį yra šalia Oriono. Dialogo metu Deividas pasakoja Arianai apie tą planetą, gyvenimą joje, taip pat mūsų planetą žemę ir jo atėjimo į žemę tikslą.

Tai įvyko apsiniaukusį vasaros rytą. Buvo nepakenčiamai karšta, ir aš nusprendžiau atidaryti langą tikėdamasi šviežio oro, kuris sumažintų įtampą. Niekaip negalėjau išsivaduoti nuo nemalonaus jausmo. Spaudė saulės rezginio vietoje ir aš žinojau, kad tai vidinis perspėjimas apie kažką svarbaus, kas turėjo įvykti.

Nežinau kas tai , bet šį rytą į mano konsultaciją turėjo ateiti naujas vaikas.

Tiksliai sutartu laiku jis įėjo į kabinetą su savo mama. Visai dar vaikiukas, bet toks išdidus! Vasariško dangaus spalvos žydromis akimis, sutaršytais rudais plaukais, aprengtas aiškiai ne naujais džinsais ir melsva maikute su užrašu „Mylėkite mane“. Kad mes niekada apie tai nepamirštume.

Jis įdėmiai mane nužiūrėjo ir ryžtingai atsisėdo į kėdę. Aš perskaičiau registracijos kortelėje kad jo vardas Deividas (vardas pakeistas, tikras vardas Alexandru Pargaru, vert.pastaba) ir jam septyni.

Paprastai kai pajuntu, kad su vaiku pavyko rasti bendrą kalbą, paprašau, kad tėvai palauktų hole.

Nustebindamas mane Deividas pats paprašė, kad mama išeitų.

Nustebinta tokio jo poelgio pabandžiau rasti to priežastį. Pasirodo mama atvedė jį čia nes jis „galvoje girdi balsus, kaip per telefoną“. Su kuriuo jis kalba ir klausia visko kas tik jam šauna į galvą, netgi tai , kaip praeiti tam tikrus lygius žaidžiant kompiuterinius žaidimus. Atsakymai, kuriuos gaudavo berniukas, visada būdavo teisingi.

Aš paklausiau ar balsas turi vardą, į ką jis atsakė, kad jis vardu Agchton, jis iš kito žvaigždyno, iš kurio atvyko ir pats Deividas reinkarnacijos keliu, kad jie sutarė palaikyti ryšį visą jo buvimo Žemėje laiką. Aš paklausiau jo, kiek jis čia žada būti. Jis atsakė, kad jei skaičiuoti taip kaip laikas suprantamas dabar, tai kokius 200 metų, bet netrukus mes pradėsime suprasti laiką kitaip, taip kad jam sunku pasakyti tiksliai.

Mes kalbėjomės apie valandą ir mane vis labiau ir labiau žavėjo ne pagal amžių subrendęs jo protas ir prasmingi atsakymai. Kaip paaiškėjo pokalbio metu, kai kurie atsakymai priklausė „balsui iš telefono“.

Pirmiausiai ką man pasakė Deividas, tai , kad vakar vakare, kai sužinojo iš mamos, kad sekančią dieną jį ves pas psichologą, Agchtonas paprašė perduoti psichologui, kad viskas apie ką bus kalbama turi būti įrašyta, net jei man tai nepriimtina, ir kad viskas apie ką čia bus kalbama yra absoliuti tiesa, ir kad aš nepergyvenčiau dėl vazos, kurią sudaužiau šį rytą bandydama uždaryti langą.

Įsivaizduokite, kaip aš išsigandau, juk aš buvau vienintelis žmogus kuris tai žinojo! Taip man buvo pateiktas patvirtinimas, kad viskas ką šis vaikas patiria, yra tiesa. Lyg būtu nuėmę man nuo akių raištį.

Tada aš supratau kaip neadekvačiai mąsčiau, kai maniau kad jo girdimi balsai tik lakios vaizduotės vaisius arba netgi polinkis į šizofreniją, ar tiesiog noras pasirodyti, būti aukščiau už kitus.

Tokiu būdu aš atsidūriau padėtyje kurioje esu ir dabar, aš tapau rašytoja.

Jam vadovaujant, aš pabandžiau išsakyti, susisteminti svarbiausią informaciją. Aš Jums perteikiu jo Žinią, tokiu būdu, kokiu pati ją gavau, be pataisymų, žodis į žodį. Ir dėkoju jums už laiką skirtą šitai knygai. Kai kas palaikys ją prasimanymu, kai kas supras. Pirmųjų prašau man atleisti, kitiems linkiu rasti savo kelią ir sužinoti savo misiją.

Per mūsų antrą susitikimą vaikas man pasirodė labiau artimas, lyg pažinočiau jį ilgą laiką.

Tarpe mūsų atsirado toks jausmas koks būna tik tarp senų draugų.

Aš paklausiau ar man reikia uždavinėti klausimus, ar jis pats pasakos, kaip jam labiau patiktu. Šiek tiek pagalvojęs, atsakė kad geriau bus jei aš klausinėsiu.

Aryana: Koks tavo vardas, čia, žemėje ?
Deividas: Deividas.
A.: Ar turi daugiau vardu ?
D.: Dabar ne, aš turėjau daug vardų, bet dabar tik vienas.
A.: Kaip man reikėtų tave vadinti ?
D.: Deividu.
A.: Kodėl ?
D.: Nes dabar tai mano vardas.
A.: Esi sakęs, kad atvykai iš kitos planetos reinkarnuodamasis. Ar žinai kaip vadinasi ta planeta ?
D.: Ji vadinasi Inua ir yra šalia Oriono.
A.: Ir jos gyventojai taip pat vadinasi Inua ?
D.: Ne, jie vadinasi Inuaki.
A.: Vadinasi tu Inuaki ?
D.: Aš buvau Inuaki, dabar aš-žemietis.
A.: Kaip atrodo tavo buvusi planeta ?
D.: Ji gražesnė už žemę.
A.: Reljefas toks pats ?
D.: Panašiai – ten yra kalnai, vanduo, laukai, tik augalai kitokie. Medžių spalva ten panaši į sidabrinę, tik dar baltesnė.
A.: Ar ten būna metų laikai ?
D.: Taip, tik ne taip kaip čia. Ten nebūna žiemos ir sniego, tik lietus. Medžių lapai niekada nenukrenta ir nebūna taip karšta kaip čia vasarą.
A.: Ten yra jūros ir vandenynai ?
D.: Taip, jūras vadina avata, o vandenynus surim. Yra žuvų, tik jų kitokia spalva. Apskritai, ten viskas kitos spalvos.
A.: O kokios ten spalvos ?
D.: Nežinau, tiesiog kitokios. Tie patys atspalviai tik baltesni. Raudona nepanaši į jūsiškę raudoną, ji labiau raudonai balta.
A.: Tai gal rožinė ?
D.: Ne, ne tokia ryški, lyg ant jos būtu dar sluoksnis baltos.
A.: O Inuaki, kaip jie atrodo ? Jie – žmonės ?
D.: Ne, jie Inuaki. Panašūs į driežus, bet taip pat ir į žmones.
A.: Tai jie – reptilijos ?
D.: Ne, jie – Inuaki.
A.: Gal galėtum man vieną jų apibūdinti ?
D.: Jie aukšti, panašiai kaip šita spinta ( 2m.) vaikšto ant kojų, turi dvi rankas, kaip ir mes, bet tik tris pirštus, dar jie turi plačią ir labai stiprią uodegą. Jų oda balta, o akys violetiniai auksinės. Kalba kaip mes, ir kaip jie.
A.: Ką reiškia „kaip jie“ ?
D.: Reiškia mintimis. Jie sako ką nors mintimis ir kiti juos girdi.
A.: Taip pat kaip ir tu gauni žinias ?
D.: Tikrai taip.
A.: O jų oda su žvynais ?
D.: Ne, ji barchatinė, švelni, panaši į mūsų. Tik jie neturi nei plaukų nei antakių.
A.: O jie turi dantis ?
D.: Taip.
A.: Ką valgo Inuaki ?
D.: Tą, ką ir mes, tik be mėsos. Jie valgo tai, ką mes vadiname vaisiais, daržovėmis ir šakniavaisiais.
A.: Ar jie tai augina taip pat kaip ir mes ?
D.: Panašiai, tik tam nereikia tiek daug laiko.
A.: Kaip tai?
D.: Ten reikia pasodinti sėklas, įpilti kažko panašaus į vandenį ir pagalvoti apie tai, kada norėtume, kad vaisius užaugtų, ir tai užaugs būtent tada, kada tu nusprendei.
A.: Tai jei aš jau rytoj norėsiu obuolių, tai jau ryt juos bus galima skinti?
D.: Ne taip greitai. Trumpiausias laikotarpis – du apsisukimai.
A.: Kokie apsisukimai?
D.: Planetos apsisukimai apie savo ašį. Apie 5 žemės dienos.
A.: Ir visi užsiima derliaus nuėmimu?
D.: Taip, bet jeigu tu, pavyzdžiui, pamiršai pagalvoti laiku, tai gali paprašyti kitų, visi pasiruošę padėti. Bet taip būna labai retai.
A.: O kaip vyksta tas stebuklas? Kaip Inuakam pavyksta gauti viską, ko jie nori? Ar tai stebuklinga žemė?
D.: Kažkuria prasme taip. Žemė ten skiriasi labai stipriai. Ji švari. Bet to tikrai nepakanka. Svarbu ketinimas. Tu Matricos ko nors prašai ir tai išsipildo nežiūrint į tai, ko prašai. Jie niekada neprašo daugiau nei jiems reikia. Nė kiek. Viskas šviežia. Laikyti maistą šaldytuve nėra jokios prasmės, kai galima gauti bet ką, bet kuriuo metu. Nėra prasmės prašyti daugiau, kadangi tai reikštų prarasti, o tai Matricai nepatinka.
A.: Ir kaip tai vyksta ? Sodini grūdą ir galvoji kada jis turėtų prinokti ?
D.: Panašiai. Sodini grūdą, palieji jį kažkuo panašiu į vandenį, pripildai jį šviesa ir meile, o po to prašai, kad jis susijungtų su savo universaliąją Matrica, iš kurios jis gali gauti visą reikalingą informaciją apie tai, kaip jam prinokti tuo metu, kada tau to reikia. Tuo metu grūde įsižiebia šviesa, kuri kaip plono siūlo spindulys sujungia jį su matrica. Taip prasideda procesas.
A.: O po to kai tu nuskynei vaisius ir daržoves, kas atsitinka su augalu ?
D.: Jis liks, tik jo vėlesni vaisiai bus panaudoti kaip sėkla. Paskui jis nudžius ir tu paprašysi, kad jis greitai išsiskaidytų į dalis, iš kurių buvo sukurtas, kad nesudarytų balasto planetai.
A.: Gautųsi, kad pas jus nebūna šiukšlių ?
D.: Beveik ne. Pas juos nebūna šiukšlių, nes jie nenaudoja įpakavimų. Bet jei kartais reikia ką nors išmesti, tai nunešama į specialią vietą, kur dirbantys Inuakai padeda tai išskaidyti į pradines daleles.
Dėl to ten neegzistuoja kalnai šiukšlių ir išmestų daiktų.
A.: Gerai, o jei kas nors sugalvos nenešti šiukšlių į specialią vietą, o išmes gatvėje ?
D.: O kodėl kažkam reikėtų tai daryti, niekada apie tai negirdėjau. Tame tiesiog nėra prasmės.
A.: O pas jus yra automobilių ar kitokių transporto priemonių ?
D.: Kažkas panašaus yra. Už planetos ribų mes skraidome tokiais aparatais, kuriuos žemiečiai vadina skraidančiom lėkštėm. O pačioje planetoje panašiais, tik mažesniais aparatais.
A.: Kokį kurą jūs naudojate ?
D.: Mes nenaudojame kuro. Tai kažkas panašaus į amžinąjį variklį. Jie dirba amžinai, be kuro, o ant jų uždėta kažkas panašaus į magnetinius žiedus su priešingais poliais kurie sukuria lauką, kuris aktyvuojamas tuom, kas žemėje vadinama Merkaba. Minties pagalba aktyvuojami du tetraedrai, kurių viduje yra magnetai, kurie sukasi sukurdami tam tikrą jėgos lauką, kuris priverčia aparatą judėti.
Keičiant poliariškumus, galima kilti arba leistis, o pakreipiant juos į šoną – keisti skridimo kryptį. Tai daroma šalmo pagalba, kuris dedamas ant galvos ir yra sujungtas su aparato valdymo sistema.
A.: Tai reiškia jis yra valdomas valios jėga ?
D.: Taip, mintimis. Bet be magnetų tai neveiktų.
A.: Iš ko padaryti tie aparatai ?
D.: Iš metalo, kurio pas mus žemėje nėra. Tiesą sakant, tai 5 metalų junginys. Juos gamina naudodami šviesos spindulius, kuriuos išgauna su didelių kristalų pagalba.
A.: Ar kiekvienas gali turėti tokį aparatą ?
D.: Taip, tik jei jam tikrai reikia.
A.: O jei tu turi tokį aparatą, ar jis pas tave lieka visam laikui, nežiūrint naudojies tu juo ar ne ?
D.: Ne, tie aparatai priklauso visiems. Jei tau jo nereikia, tu jį grąžini ten, iš kur paėmei. Nėra prasmės laikyti jį sau, jei jis tau nereikalingas, kai juo gali pasinaudoti kiti, kam to reikia.
A.: Ar už juos reikia mokėti, apskritai pinigai egzistuoja ?
D.: Ne, ten nėra pinigų. Jie nereikalingi. Kiekvienas dirba tada, kada reikia ir kiek reikia. Padeda, kai jo to prašo, ir turi viską ko jam tik gali prireikti.
A.: Ar pas jus yra valdžia ?
D.: Tam tikra prasme taip. Kas 260 planetos apsisukimų yra išrenkamas valdytojas ir 12 patarėjų. Panašiai kaip rinkimai žemėje, tik niekas negali būti išrinktas du kartus iš eilės.
A.: Tikriausiai tai geras darbas ?
D.: Taip, kiekvienas jį atlieka su atsidavimu ir optimizmu. O jeigu nori, kad viskas būtų gerai, tau tikrai pavyks.
A.: Pas jus būna vaikų ?
D.: Taip, bet kitokiu būdu. Kai nusprendžiama, kad reikalinga nauja jėga, randami norintys, jie pradeda palikuonis, kurie gyvena specialioje, ypatingai įrengtoje vietoje, kur viskas optimaliai pritaikyta jų vystymuisi. Tai – kaip vaikų darželis, jie ten turi viską ko jiems reikia. Ten jie susipažįsta su istorija, elgesio taisyklėm, meditacija, telepatija, augalų auginimu, technika ir daug kitų dalykų. Juos mokina vyresni, labiau patyrę inuakai. Patys mažiausi gali matytis su tėvais kiek tik panorėję ir atvirkščiai. Bet kokiu atveju jie gali bendrauti telepatiškai, taip kad atstumai ten neturi jokios įtakos.
A.: Ar palikuonis gimsta gyvi ar iš kiaušinių kaip reptilijų ?
D.: Jie gimsta gyvi, tiksliau, jie negimsta, o būna pradėti specialiose vietose, kaip embrionai. Tėvai tik palieka savo genetinę informaciją. Jų augimas visiškai kontroliuojamas. Jie nebūna sergantys ir negimsta su genetiniais nukrypimais.
A.: O namas, daiktai, lieka vaikams, galima tai perduoti kaip palikimą ?
D.: Jeigu norite. Bet tai neturi prasmės. Visiems padedama save realizuoti. Nėra reikalo imti kažką iš kitų, kai tu gali gauti viską ką tik panorėjęs.
A.: O pavyzdžiui šeimos vertybės ? Egzistuoja kas nors tokio ?
D.: Ne, juk tai beprasmiška. Pas mus yra aukso, bet jis naudojamas gaminant skraidančius aparatus ir įvairiems lydiniams. Nėra prasmės nešioti metalą ant kūno – jis pažeidžia energetinį lauką.
A.: Čia jis labai vertinamas.
D.: Taip, čia jis duoda tam tikrą statusą, nusako tavo vietą visuomenėje. Bet ten nėra reikalo pasirodyti kažkuo, kuom tu iš tikrųjų nesi. Ten visi žino su kuom bendrauja, kokias žinias ir sugebėjimus turi tas asmuo.
A.: Kaip suprantu ten visi daugmaž vienodo lygio ?
D.: Panašiai, tik kiekvienas turi skirtingą patirtį ir sugebėjimus. Vieni labiau nusimano statybose, kiti moksle ar augalų srityje. Nors pradžioje ten moko visko ir tik vėliau pasirenkama tai, kas labiau domina.
A.: Pas jūs būna poros, kaip vyras ir žmona, lyties skirtumai ?
D.: Yra skirtingos lytys, poros, bet ne taip kaip čia. Ten niekas tavęs neverčia pasilikti kartu jeigu tu to daugiau nenori. Bet kuriuo metu tu gali pasilikti vienas arba susirasti kitą porą. Taip pat suaugę vaikai gali pasilikti su tėvais, bet to paprastai nebūna. Galima, bet to niekam nereikia. Ten visi draugai.
A.: Ten susitikinėja taip kaip čia, per šventes, vakarėlius ?
D.: Visi susitinka tada kada nori, bet nesu matęs tokių švenčių kaip čia.
A.: O jei kas susipyktų su kaimynu ?
D.: To nebūna. Niekada nesu girdėjęs kad taip būtu. Bet jei jau būna nesutarimų, sušaukia pasitarimą ir kreipiasi į teisės kodeksą. Bet to jau labai seniai nebuvo.
A.: Kas yra „teisės kodeksas“?
D.: Tai didžiulis kristalas kuriame mūsų protėviai paliko įrašytas svarbiausias taisykles, kurios be kita ko yra universalios visoje visatoje. Jei tau iškyla kokia problema, reikia padėti ranką ant kristalo ir jis atsiųs į tavo pasąmonę sprendimą, kuris atitinka ten surašytas taisykles.
A.: Kaip jis atsiunčia tokį sprendimą ?
D.: Aš pats nežinau, nes niekada to nedariau. Bet, manau, kad tai vaizdai, kurie parodo, kaip reikėtų pasielgti.
A.: Ir tuom naudojasi.
D.: Žinoma.
A.: Na, gerai, o jeigu kas nors pasakytų, kad jis to nenori, kad toks sprendimas jo netenkina ?
D.: To paprasčiausiai negali būti. Kaip tu gali atmesti tai, kas tau buvo nurodyta. Visi laikosi tų sprendimų.
A.: O sakykim, jeigu kažkas tiek supykęs, kad sugalvos nužudyti kitą ?
D.: (Leipdamas iš juoko) Nužudyti kitą….tai neįmanoma. Nužudyti kitą reiškia nužudyti save patį. Nužudant įvyksta Matricos pažeidimas, kuris grįžta tau su pačiom negatyviausiom pasekmėm. Apie tai niekam nekyla net minties. Jie tiesiog nežino ką reiškia daryti kitam blogą. Jie net neįsivaizduoja, kad tai yra įmanoma. Taip, lyg tai paprasčiausiai neegzistuotų.
A.: Bet kažkada jūsų planetoje tai buvo įmanoma ?
D.: Taip, bet tai buvo labai seniai.
A.: Kaip seniai ?
D.: (po ilgo mastymo) Gal prieš kokius 500 000 metų. Ar galėtume mes jau šiandien baigti ?
A.: Žinoma.

Pabandžiau suprasti visą tai, ką jis sakė. Galiausiai supratau, kad galėjau uždavinėti visai kitokius klasimus, gal net smulkmeniškesnius ir tikslesnius, bet situacijos keistumas tiesiog žlugdė mano koncentraciją. Nusprendžiau pasidaryti sąrašą klausimų, kuriuos reikėtų užduoti kitą kartą.

II dalis…