Aiškiaregė Vanga

Padavimai ir legendos pasakoja apie moteris atsiskyrėles, moteris, žmonių vadinamas šventosiomis, moteris — žiniuones ir užtarėjas, moteris, palaimingai gyvenusias ir palaimingai mirusias. XX, technikos, amžius padovanojo mums dar vieną padavimą, dar vieną legendą. Tai mitas apie nuostabią moterį — aiškiaregę ir žiniuonę, troškusią padėti žmonėms, įžvelgusią pačias slapčiausias jų sielos kerteles, apie aklą pranašę Vangeliją. Ji buvo ne paprasta žiniuonė ar būrėja, bet mokėjo mums nematomais kanalais keliauti per žmogaus gyvenimą: jo praeitį, dabartį bei ateitį ir nepaprastai tiksliai pasakoti.

 

Aiškiaregė Vanga (1911—1996) buvo ir yra Bulgarijos įžymybė. Jos vardas Vangeliją ilgainiui virto Vanga — taip ją šaukdavo namiškiai. Žmonės žiniuonę vadino Močiute Vanga. Jos sugebėjimai, populiarumas, lankytojų minios sukūrė daugybę legendų, ir dabar sunku atskirti, kur tiesa, o kur — išmonė. Vangos dukterėčia Krasimira Stojanova savo knygoje „Aiškiaregė Vanga” įtikinamiau ir tiksliau pasakoja apie šios moters gyvenimą. Šiuo šaltiniu daugiausia ir paremtas šis pasakojimas.

 

Vanga gimė 1911 m. sausio 31 d. Strumicoje, Jugoslavijoje, smulkių valstiečių šeimoje. Gimė dviem mėnesiais anksčiau, sulipusiais rankų ir kojų pirštais. Niekas nežinojo, ar mergaitė gyvens, bet ji liko gyva ir buvo pavadinta Vangeliją — gerų žinių nešėja.

 

Vangelijai buvo tik treji, kai antrąkart gimdydama mirė jos motina. Vangos tėvas Pandė Surčevas labai išgyveno dėl dukters ateities. O ji augo guvi, mėgo bendrauti. Jai labai patikdavo žaisti ligoninę; ji visada būdavo daktare. Tuoj po Pirmojo pasaulinio karo tėvas vėl vedė. Kurį laiką šeima gyveno gan pasiturimai, tačiau laimė truko neilgai: naujoji valdžia atėmė iš tėvo jam priklausiusį žemės sklypelį. Pandė tapo piemeniu. Į namų duris pasibeldė skurdas, iš kurio šeima daugelį metų negalėjo išsikapstyti.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

Kartą, būdama 12 metų, Vanga su kitais vaikais lakstė netoli kaimo. Diena buvo darganota, ir vaikai išvydo danguje keistą debesį. „Audra”, — dingtelėjo jiems. Bet tai buvo ne audra. Smarkus šaltas vėjas, įnirtingai plėšdamas tik ką išsiskleidusius medžių lapus, gainiodamas ant vieškelio dulkių kamuolius, susisuko į viesulą ir atūžęs iki vaikų pagriebė Vangą. Atsidūrusi šėlstančio viesulo nasruose, ji pajuto, kaip kažkieno delnas palietė jos kaktą, ir… neteko sąmonės. Atsitokėjo jau ant žemės. Skaudėjo galvą ir smėlio pribertas akis.

 

Vangą surado lauke, užverstą akmenimis ir šakomis. Ją parvedė namo, stengėsi palengvinti jos kančias, tačiau niekas negelbėjo. Vakarop mergaitės akys pritvinko kraujo, o paskui jų rainelė pabalo.

 

Vangą parodė gydytojui, kuris pasakė, kad regėjimą gali išgelbėti tik skubi operacija. Mergaitė iškentė dvi operacijas, tačiau jos nepadėjo. Vanga apako. Ji puolė į neviltį, meldė Dievą pagalbos, tačiau stebuklas neįvyko.

 

1925 m. Vangą išsiuntė į Zemuno aklųjų namus. Čia ji daug ko išmoko: skaityti Brailio raštą, groti pianinu, taip pat megzti, virti, tvarkyti namus. Visa tai vėliau jai labai pravertė.

 

Aklųjų namuose Vanga praleido trejus metus. Ją aplankė ir pirmoji meilė. Jos išrinktasis — taip pat aklas tų namų auklėtinis — pasiūlė jai savo ranką. Vanga nesitvėrė džiaugsmu. Tačiau gyvenimas sutvarkė viską savaip. Vangos pamotė mirė gimdydama ketvirtą kūdikį. Vanga turėjo grįžti namo padėti tėvui ruošoje ir auginti vaikus. Ji atsisveikino su savo pirmąja meile.

 

Namie Vanga rado baisų skurdą. Brolis Vasilas buvo tik šešerių, Tomė — ketverių, o jauniausioji, Liubka, — dvejų metukų. Akla Vanga tapo jiems motina, užtarėja, namų šeimininke. Vanga greitai ir gražiai mezgė. Tai išgirdusios aplinkinių kaimų moterys ėmė nešti jai vilnas. Už darbą atsilygindavo smulkiais daiktais ar senais drabužiais, kuriuos Vanga išardydavo, o iš siūlų megzdavo rūbelius vaikams. Vanga ėmė ir austi. Ji nemėgo sėdėti be darbo ir niekam iš namiškių neleisdavo tinginiauti. Jų namai, nors ir labai skurdūs, visada buvo švarūs ir tvarkingi.

 

Tose vietovėse yra įdomus paprotys. Jurginių išvakarėse merginos meta į ąsotį įvairiausius savo daiktus, o kitą dieną iš jų buria likimą. Ąsotį merginos paprastai statydavo Vangos kieme, o Vangai dažnai, galbūt iš gailesčio, pasiūlydavo būti „orakule”. Rytą Vanga traukdavo iš ąsočio daiktus ir spėdavo savo draugių likimą. Paprastai visa, ką ji nuspėdavo, pasitvirtindavo. Tai buvo keista, bet tuomet dar niekas nė neįtarė, kad Vanga turi aiškiaregės dovaną.

 

Kartą iš bandos, kurią ganė Vangos tėvas, dingo avis. Žmogus baisiai nusiminė, nes bijojo netekti darbo. Vanga jam tarė: „Neširsk, tavo avis — pas Atanasą iš Monospitovo kaimo”. Tėvas nustebo, nes jis nepažinojo tokio žmogaus, juo labiau jo negalėjo pažinoti Vanga. Kai Pandė paklausė dukters, iš kur ji žino, kad avis nuklydo ten, Vanga atsakė, jog sapnavusi. Ji dažnai sakydavo, kad sapnuoja įvairius dalykus, ir visi jos sapnai išsipildydavo. Tėvas nuėjo į Vangos nurodytą kaimą ir iš tikrųjų Atanaso kieme rado avį.

 

Kasdien Vanga su seserimi Liubka eidavo parsinešti vandens iš šulinio, esančio toliau nuo kaimo, laukuose. Kol Liubka pripildavo ąsočius, Vanga prisėsdavo ant akmens. Kartais ilgai taip sėdėdavo tyli, nejudėdama, nekreipdama dėmesio į nieką, kas vyko aplinkui. Kartą Vanga nutilo ilgiau nei paprastai. Graudžiai verkė persigandusi Liubka. Staiga Vanga prašneko:

 

„Nebijok,nieko baisaus neatsitiko, tik aš kalbėjausi su vienu žmogumi. Tai buvo raitelis, jis atjojo prie šulinio pagirdyti žirgo. Aš atsiprašiau jį už tave, kad nepasitraukei jam iš kelio, nes tu jo nematai. Raitelis man kalbėjo: „Matai tą baltais smulkiais žiedeliais žydinčią žolelę prie šulinio? Tai „žvaigždžių žolė”, ji gelbsti nuo daugelio ligų”.

 

Liubka apsidairiusi pamatė, kad iš tiesų aplink šulinį tos žolelės gausu. Ji dar labiau išsigando. Be jų su Vanga, aplinkui nebuvo nė gyvos dvasios, ji nematė jokio raitelio…

 

1940 m. lapkričio 8 d. Vangos tėvas mirė nuo gangrenos. Vaikai liko visiški našlaičiai. Netrukus po laidotuvių Vangos broliai iškeliavo ieškoti darbo, o Vanga ir Liubka kuriam laikui liko vienos. Baigėsi 1940 metai. 1941-ųjų pradžioje Vanga vėl išvydo raitelį.

 

„Jis buvo aukštas, rusvaplaukis ir dieviškai gražus, apsirengęs senovės riterio šarvais, kurie blizgėjo mėnulio šviesoje. Jo žirgas švytavo balta uodega ir kasė kanopomis žemę. Raitelis sustabdė žirgą prie Vangos vartų, nušoko nuo jo ir pasuko į tamsų kambarėlį. Jis taip spindėjo, kad viduje pasidarė šviesu kaip dieną. Atsisuko į Vangą ir prašneko tvirtu balsu: „Greitai pasaulis susimaišys ir daug žmonių dings. Tu būsi čia ir pranašausi apie gyvuosius ir mirusius. Nebijok! Aš stovėsiu šalia ir tau sakysiu, ką šnekėti žmonėms!”

 

Vanga paklausė sesers:

 

— Liubka, ar matei, kaip iš mūsų kiemo išjojo raitelis?

 

— Koks raitelis? — nesuprato ta. — Ar žinai, kuri valanda? Turbūt sapnavai?

 

— Nežinau, gal ir sapnavau. Bet tai labai keistas sapnas.

 

1941 m. balandžio 6 d. vokiečių kariuomenė peržengė Jugoslavijos sieną. Po kelių dienų kaimynai užsuko į Vangos kiemą pasižiūrėti, kaip seserys laikosi, bet apstulbę sustojo ant slenksčio ir nedrįso užeiti į vidų. Vanga buvo neatpažįstamai pasikeitusi:

 

„Vanga stovėjo mažo kambarėlio kampe, prie uždegtos lempelės ir kalbėjo skambiu, tvirtu ir kategorišku balsu. Atrodė labai silpna, bet dvasiškai pakili ir nepaprastai susijaudinusi. Jos išblukusi, daug kartų taisyta, bet ir vėl per plati suknelė negalėjo paslėpti didžiulės įtampos jos kūne. Iš nereginčių akių dvelkė tuštuma, bet jos veidas buvo toks pasikeitęs ir toks dvasingas, jog atrodė skleidžia šviesą. Ir vis kalbėjo, kalbėjo. Iš jos lūpų sklido ne jos balsas, kuris stulbinančiai tiksliai vardijo vietoves ir įvykius, mobilizuotų vyrų vardus, tuos, kurie sugrįš iš karo, ir tuos, kuriems atsitiks nelaimė… Tai tęsėsi daug dienų, ir beveik visus metus Vanga visiškai nemiegojo. Vangos išvaizda taip stulbino, jog žmonės norėjo klauptis priešais ją ant kelių. Vyrai, kuriems sakė, kad liks gyvi, iš tiesų grįždavo jos nurodytu laiku.”

 

Garsas apie Vangos aiškiaregystę greitai apskriejo apylinkes, ir į jos kiemą ėmė plūsti minios žmonių. Netrukus ji išgarsėjo ir kaip puiki įvairių ligų gydytoja. Gydė daugiausia vaistažolėmis.

 

Nepaprastai tiksliai Vanga nurodydavo valstiečiams, kur ieškoti nuklydusiu gyvulio, ir tie jį visada surasdavo.


2500