Reinkarnacija – gyvenimas po gyvenimo?

Ko gero, ne vienam iš mūsų yra tekę pokalbyje išgirsti pašnekovą rimtu veidu sakant: „Praeitame gyvenime buvau…“ Kalbos apie reinkarnaciją, žiniasklaida mirganti „reportažais“ iš praeitų gyvenimų, meniniai filmai, kuriuose herojai prisimena kažin kelintąjį savo gyvenimą yra tapę įprastu mūsų kasdienybės reiškiniu. Pagal tyrimus lietuviai tiki reinkarnacija ir šiuo požiūriu lenkiame visas kitas Senojo žemyno šalis. Gaila, bet tarp pritariančiųjų tokioms pažiūroms yra nemažai ir tų, kurie yra pakrikštyti Katalikų Bažnyčioje, kiekvieną sekmadienį dalyvauja Mišiose, praktikuoja sakramentus. Ar įmanoma suderinti krikščionybę ir tikėjimą reinkarnacija? Gal Šventajame Rašte esama kokių nors paaiškinimų šiuo klausimu? Kodėl reinkarnacijos teorija yra tokia priimtina šiuolaikiniam žmogui?

Nuo induizmo iki „Naujojo amžiaus“

Žodis reinkarnacija išvertus iš lotynų kalbos reiškia “pakartotinis įsikūnijimas”. Šis mokymas tvirtina, kad siela anksčiau gyvenusi kituose kūnuose ir kitose vietovėse. Jis atsirado Indijoje ir yra viena iš pagrindinių induizmo religijos dalių. Induizmas skelbia, kad atgimimų ratas sukasi tol, kol siela iš jo išvaduojama už išmintingą ir nesavanaudišką elgesį. Po mirties siela atgimsta praėjusio gyvenimo elgesį atitinkančioje aplinkoje. Ši taisyklė yra vadinama karma, o mokymas apie ją yra glaudžiai susijęs su sansaros idėja, kuria apibrėžiamas “gyvenimo ratas”, amžina visų kūrinių cirkuliacija. Naktis ir diena, vasara ir žiema, gimimas ir mirtis keičia vienas kitą. Karma, kurios dabar nusipelno žmogus, buvo pasėta per ankstesnius žmogiškus gyvenimus. Dabartinį jo kūną, šeimą, tautą, visuomeninę padėtį – viską nulemia poelgiai ankstesniuose gyvenimuose.

Europietiškosios reinkarnacijos teorijos pradžia siekia antikinės Graikijos mąstytojus Pitagorą ir Platoną. Pastarasis teigė, kad blogai savo gyvenimą nugyvenęs vyriškis po mirties persikūnys į moterį, o nedorybingos moters laukia gyvūno lemtis. Mokymas apie reinkarnaciją buvo žinomas ir senovės Romoje, pavyzdžiui, Vergilijaus “Eneidoje” Enėjaus tėvas pasakoja sūnui apie sielų keliones ir atgimimus.
Vis dėlto Europoje plačiau reinkarnacijos doktrina pradėjo plisti XIX a. kai teosofų draugijos, vienijusios vakarietišką ir rytietišką mąstymą, įkūrėja Jelena Blavatskaja išleido „prisiminimų“ knyga apie savo buvusį gyvenimą. XX a. didžiausią populiarumą mokymas apie reinkarnaciją įgavo atsiradus „Naujojo amžiaus“ judėjimui, kurio doktriną būtų sunku įsivaizduoti be pomirtinio sielos persikūnijimo idėjos. Taip pat nemenką įtaką reinkarnacijos doktrinos populiarėjimui sekuliarėjančioje Europoje turėjo ir aktyvi induizmo bei budizmo misionierių veikla.

Krikščionybė ir reinkarnacija ankstyvaisiais amžiais

Pasigirsta balsų, kad esą krikščionybė pirmaisiais amžiais pripažino reinkarnacijos teoriją. Kaip yra išties? pirmieji krikščionių rašytojai, vadinami apologetais, savo raštais stengėsi atskleisti, kad krikščionybė skiriasi nuo kitų religijų ir filosofijų. Jų neliko nepastebėtas ir reinkarnacijos bei atlygio už elgesį praėjusiame gyvenime (karmos) klausimas. Štai filosofas ir kankinys šv. Justinas (apie 150 m.) rašė: „Kadangi žmogus nieko nežino apie savo buvusio gyvenimo įvykius, moralinis karmos apvalymo argumentas atpuola. Atlygis turi mažai prasmės, jeigu negali žinoti, už ką jis duodamas“. Be šv. Justino, savo raštuose prieš reinkarnaciją argumentavo ir šv. Irenėjus bei Tertulianas. Dažnai sakoma, kad Origenas (miręs 254 m.) mokė apie reinkarnaciją, bet jis kalbėjo tik apie sielų egzistavimą prieš gimimą. Beje, šis jo mokymas 553 m. Konstantinopolio susirinkime buvo paskelbtas klaidingu. Vėlesnių Bažnyčios tėvų raštuose taip pat nerasime nė menkiausios užuominos apie reinkarnaciją. Ko gero, reinkarnacijos ir krikščionybės giminystės idėjos šalininkus klaidina žinios apie I a. po Kristaus Bažnyčioje veikusius gnosticizmo ir manichėjų judėjimus. Juose reinkarnacijos teorija buvo labai populiari, bet šios dvasingumo mokyklos visada buvo vertinamos kaip antikrikščioniškos. Tad nėra jokio pagrindo kalbėti apie istorines reinkarnacijos doktrinos šaknis krikščionybėje. Sunku sutikti su teiginiu, kad reinkarnacija krikščioniškoje mintyje buvo „nuo pat pradžių“. Negalima nepaisyti fakto, kad krikščionybė radosi judaizmo aplinkoje, kuriai mintys apie reinkarnaciją buvo svetimos. Tradiciniame judaizme tokios sąvokos kaip „siela“ ar „asmuo“ iš viso ilgai nefigūravo. Apie sielą labai atsargiai prabilta tik dėl žydų diasporos ir dėl Romos okupacijos atsiradusios helenistinio pasaulio įtakos. Tad iš judaizmo į krikščionybę reinkarnacijos teorija ateiti negalėjo. Tuo tarpu Romos imperijoje reinkarnacijos idėja buvo paplitusi. Tačiau jauna krikščionių Bažnyčia į savo mokymą vengė įtraukti kitų (išskyrus judaizmo) religijų ar ideologijų elementus.

Beieškant įrodymų

Kaip kiekvienoje įsitikinimų sferoje, taip ir šioje, mokslas negali pateikti jokių įrodymų. Nors tokių bandymų ir būta. Didžiausio atgarsio susilaukė amerikiečių mokslininko Iano Stevensono tyrimai. Jis XX amžiaus viduryje pirmasis pasaulyje 1966 metais išleido mokslinę knygą šiuo klausimu. O 1999-aisiais Stevensonas paruošė knygą “Reinkarnacijos įrodymai”, kurioje pateikiami įvairūs pakartotinio žmonių gyvenimo liudijimai. Būtent jie dažniausiai tampa „įrodymais“ reinkarnacijos doktrinos šalininkų rankose.
Psichoterapeutas Torvaldas Detlefsenas pirmasis pradėjo taikyti praėjusio gyvenimo terapiją arba taip vadinamą regresyvinę meditaciją – žmogus hipnozės pagalba yra „sugrąžinimas“ į ankstesnius gyvenimus, kada kaip tikima buvusi patirta trauma, susijusi su dabartinėmis žmogaus problemomis. Seanso metu vyksta psichoterapeuto ir paciento dialogas, kuris yra įrašinėjamas. Pacientas turi smulkiai papasakoti, ką patiria.

Didžioji tokių liudijimų dauguma yra surenkama hipnozės seansų metu. Tačiau niekam nėra paslaptis, kad per hipnozės seansus psichoterapeutas pacientui gali įteigti ką nori. Todėl neįmanoma rimtai atsižvelgti į tokius „mokslinius argumentus“, kurie išgaunami hipnozės pagalba, o paskui sintezuojami ir pateikiami kaip „įrodymai”. Be to, šie liudijimai mus pasiekia iš klinikų ir juos pateikia žmonės patiriantys psichinių sutrikimų, o tokia jų būsena nekelia pasitikėjimo ypač kai kalbama apie pomirtinę žmogaus būklę ar panašius dalykus.

Taip pat, negalima atmesti ir kitokių „prisiminimų“ paaiškinimų, kaip antai, melas, saviapgaulė, nesąmoningi prisiminimai (ko nors perskaityto), balso, kvapų, spalvų ir pan. sukeltos asociacijos, kolektyvinė mintis, pasąmonės veikimas. Neturime pamiršti egzistavimo ir Dievui priešiškos, demoniškos jėgos, siekiančios apgauti žmogų, kad jis netikėtų amžinojo gyvenimo realumu.

Kūnas numatytas šlovei

Kai mąstome apie reinkarnacijos idėją yra svarbus mūsų požiūris į žmogų. Šventasis Raštas sako, kad žmogus turi dvasią, sielą ir kūną (plg. 1 Tes 5, 23). Tai paprasta tiesa, kurią mes galime aptikti ir pasitelkę žmogiško proto pastangas, apmąstydami savo kaip gyvų būtybių patirtį. Taigi žmogus yra sudėtinė, kompleksinė būtybė, jo dvasia, siela ir kūnas nėra atsiskyrę vienas nuo kito, o glaudžiai tarpusavyje susiję dalykai. Čia galėtume pasitelkti pyrago pavyzdį. Žinome, kad į pyrago sudėtį įeina miltai, kiaušiniai, cukrus ir etc. Tačiau jį skanaudami nesakome „čia miltai, o va šičia kiaušiniai…“ Gardžiuojamės pyragu ir viskas. Analogiškai ir mūsų protas žmoguje skiria dvasią, sielą ir kūną, tačiau žmogus yra visuma. Nėra nuo kūno atskirtos žmogaus sielos.