Policijai padeda ir ekstrasensai

1882 metais grupė mokslininkų įkūrė Londone Psichinių tyrimų draugiją, kad tyrinėtų tokius fenomenus kaip minties perdavimą per atstumą (telepatiją), aiškiaregystę, proskopiją (ateities numatymą) ir kitas paranormalias žmogaus galias.

 

Detektyvų padėjėjai

 

1974 metais iš Londono paveikslų galerijos Kenvud Hauze buvo pagrobtas žinomas olandų dailininko Vermerio Delfiečio (1632-1675) paveikslas “Grojanti su gitara”. Ekstrasensė Nelė Džons sužinojo apie tai iš TV laidos. Išjungusi televizorių, ji kurį laiką sėdėjo savo jaukiame krėsle, prisimindama, kaip subtiliai dailininkas pavaizdavo jaunosios gitaristės veido mimiką, ji tarsi įsiklausė į savo pačios grojimą. Nelė mėgo Vermerio kūrybą, kurio paveikslai pasižymi klasikiniu aiškumu, kolorito turtingumu ir subtilumu, subtiliu šviesos ir šešėlių žaismu. Jai buvo skaudu, kad ne tiki jinai, bet ir daug kitų tapybos mėgėjų nebegalės mėgautis šiuo paveikslu. Paskui ji pajuto, kad genialiai pavaizduota drobėje gitaristė mėgina atskleisti jai savo pagrobimopaslaptį. Nelei atrodė, kad mergina sako jai: “Paimk Londono žemėlapį ir aš tau nurodysiu vietą, kur paslėpta drobė”.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku!

 

Bijodama, kad keistasis balsas iš Anapus išnyks, Nelė Džons nuėjo prie spintos, kur buvo žemėlapis, paėmė jį ir išskleidė ant stalo. Ir vėl regėjimas užvaldė moterį, o gitaristės balsas skambėjo taip aiškiai, tarsi jos būtų kalbėjusios telefonu. Nelės ranka su pieštuku judėjo žemėlapiu ir kažkas nematomas kaskart sustabdydavo pieštuką, kai jo smaigalys pasiekdavo tam tikrą tašką. Seniai mirusi Vermerio herojė baigė bendravimą su Nele, kai laikrodis išmuųė 12. kitą rytą svarbios informacijos savininkė jau davė parodymus policijos skyriuje.

 

Detektyvai palinko prie žemėlapio, o Nelė aiškino: “Štai šiame name saugomi rėmai nuo paveikslo, o į Kenvudo ežero vandenį išmestas signalizacijos prietaisas, kurį atjungė vagys. Pati gi drobė paslėpta senų Londono kapinių rūsyje”. Viskas pasitvirtino, viskas buvo taip, kaip papasakojo Nelė. Netrukus buvo pagauti ir pagrobėjai. Paveikslą grąžino į vietą, o aiškiaregė gavo padorią premiją, apie pusę milijono svarų.

 

Jorkšyro skerdikas

 

8 dešimtmečio pabaigoje Londono policija vėl kreipėsi į Nelę pagalbos. Šįkart reikalas buvo rimtesnis. Anglijoje atsirado taip vadinamas Jorkšyro Skerdikas, kėlęs siaubą visai šaliai. Itin žiauriai jis susidorodavo su moterimis.

 

Nelė paprasšė tiki kelių aukų nuotraukų. Dirbdama su jomis, ji vėl pajuto, kad žuvusiųjų balsai tarsi prasimuša pas ją per kažkokią nematomą uždangą ir nebūties. Kartais jai atrodė, kad ir pats nusikaltėlis, tartum pajutęs pakibusią virš jo grėsmę, bandė kažką jai paaiškinti ir netgi grasino susidorojimu. Kažkurią akimirką jis atsirado jos sąmonėje su tokia neapykanta, tarsi būtų atsiradęs realybėje. Iš siaubo Nelė suriko. Labiausiai ją sukrėtė, kad Skerdikas ne tik ištarė jos vardą ir darbovietę, bet ir įsiutęs pareiškė, kad jis žudė ir žudys žmones ir kad eilinė auka bus sumaitota 1980 metų lapkritį. Buvo net ištartas moters vaedas – Žaklina Hil, taip pat tiksli susidorojimo data, tačiau diena išbluko iš Nelės sąmonės.

 

Gavę duomenis iš aiškiaregės, policininkai sugebėjo areštuoti Skerdiką, tai buvo 35 metų amžiaus Piteris Satklifas iš Jorkšyro, dirbęs, kaip Nelė ir papasakojo, vairuotoju.

 

Informacijos šaltinis – daiktai

 

Dar 1830 metais mokslininkas Dž. P. Bučananas išsakė mintį, kad dauguma objektų įsimena įvykius ar emocijas, o paskui perduoda šią informaciją itin jautriems žmonėms – psichometrikams. 6-ame dešimtmetyje Floridoje psichometrininkas Piteris Harkosas bendradarbiavo su policija, padėdamas jai išnarplioti itin painias bylas. Kartais detektyvai susidurdavo su tokiomis situacijomis, kai nusikaltimas po nosimi, o sučiupti siūlo galą ir išvynioti kamuolį nė už ką neišeina.

 

1958 metaisvienoje iš Majamio gatvių buvo aptiktas varuotojo lavonas jo paties mašinoje. Jam buvo padaryti du šūviai į galvą. Nei liudininkų, nei kokio daiktinio įrodymo (išskyrus gilzes ir kulkas) nebuvo. Ir čia į pagalbą atėjo Piteris Harkosas. Jis paprašė leidimo pasėdėti vienumoje nušautojo taksisto mašinoje. Piteris pakankamai ilgai joje išbuvo, tai atsipalaidavęs, atsilošęs į krėslo nugarėlę, kur buvo nušautas taksistas, tai liesdamasis pirštais prie vairo, jungiklių, prietaisų lentos. Kažkuriuo momentu jis įėjo į transą. Paaiškinti, kas tai, Piteris negalėjo, tačiau jo sąmopnė pagavo kažkokius paveikslus – vaizdinius, kuriuos galima buvo apibūdinti kaip sapnus. Žiūrėdamas šiuos “sapnus”, jis pamatė aukštą, liesoką vyriškį su tatuiruote ant kairės rankos. Su juo buvo jauna moteris, kuri, su juo atsisveikindama, pratarė: “Iki pasimatymo, Smiti”. Dar vėliau Piteris pamatė taksistą su nukreiptu į jį pistoletu. Jam atrodė, kad girdi priešmirtinius vairuotojo žodžius: “Nežudyk manęs vardan mano vaikų”, į ką nuskambėjo griežtas atsakymas: “O kuo tu geresnis už tą vaikiną iš Ki Vesto?”

 

Kaip vėliau paaiškėjo, Ki Veste buvo nužudytas ir apiplėštas vyriškis, buvo naudotos to paties ginklo kulkos. Harkosas padėjo policijai apčiuopti pėdsakus žmogaus, kurio vardas, kaip jis tvirtino, buvo Čarlzas Smitis. Jis buvo areštuotas įtariant žmogžudyste, o vėliau prieš tyrėjus stojo ir jo bendrininkė Sofo Maklein, tardymo metu patvirtinusi, kad puikiai pažįsta Čarlzą.


Facebook komentarai
2 komentarų "Policijai padeda ir ekstrasensai"
2500
Rūšiuoti pagal:   Naujausius | Seniausius | Geriausius
linda

taip maciau ir pasaulini ekstrasensu musi,labai idomu…Policija turetu susidometi ekstrasensu darbu ir panaudoti ju neeilinius sugebejimus bylu tyrimui,manau butu daug daugiau naudos.O gal policija vengia ekstrasensu del kitu priezasciu……..

Zinovas

Kas netiki ekstrasensais patariu pasziureti rusiska ekstrasensu musi, vat ten tai zmones turi galias…

Jūs gali sudominti

wpDiscuz