Dvasios, kurios mums padeda

Vaiduoklius priimta laikyti blogio atstovais, tačiau kai kuriais atvejais tai ne visai teisinga. Būna kad šmėkla paguodžia, o naminukas išgelbsti nuo gaisro.

 

Mano draugas – vaiduoklis

 

Turbūt istorija apie draugišką vaiduoklį Kasperį niekad nebūtų tapusi tokia populairi, jei neturėtų nieko bendro su realybe. Karts nuo karto žmonės išties susiduria su neįprastu vaiduoklių elgesiu.

 

Adamsų šeima persikėlė į naujus namus 2002 metais. Jų jauniausias sūnus buvo uždaras berniukas, todėl tėvai labai apsidžiaugė, kai sužinojo, kad jų atžala įsigijo draugą, vardy Šonas. Trupitį keista pasirodė, kad berniukai susitikinėjo tik lauke – Šonas niekad neužeidavo į namus. Jei tai būtų vienintelis keistumas, tėvai būtų lengvai į tai užmerkę akis. Tačiau niekas, išskyrus Robertą, Šono nematė, o kai tėvai nutarė surinkti informaciją, nustebę sužinojo, kad nė viena šeima kaimynystėje neturi vaiko su tokiu vardu.

 

Tėvai ėmė atkakliau prašyti sūnaus, kad tas atsivestų draugą į namus, tačiau dėl įvairių priežasčių susitikimai pastoviai žlugdavo. Tada motina nutarė pasekti Robertą jo pasivaikščiojimo metu ir pamėgino pamatyti paslaptingą draugužį, tačiau berniukas pastebėjo, kad jį seka ir grįžo namo. Atkaklūs tėvų klausinėjimai susilaukdavo atsakymų, kad Robertas bijo, kad jie nepadarytų skriaudos jo draugui, kadangi jis ne visai paprastas berniukas. Dėl to Robertui buvo uždėtas namų areštas, o visa šeima, įskaitant vyresnius vaikus, ėmėsi minti mįslę.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku!

 

Ir štai ėmė kai kas aiškėti. Vyresnioji Adamsų dukra sužinojo, kad prieš 5 metus netoli nuo jų dabartinio namo įvyko autokatastrofa, kurioje žuvo septynmetis Šonas Feris. Suprantama, tėvai buvo šokiruoti, sužinoję, su kuo susidraugavo sūnus. Tačiau, matydami berniuko kančias, jie visgi leido bendrauti su vaiduokliu, mainais į pasižadėjimą surasti sau draugą ir tarp gyvų vaikų.

 

Palaipsniui Šono vardas vis rečiau pasigirsdavo Roberto pasakojimuose, o po 2 metų jis jį galutinai pamiršo. Tai suprantama – Robertui greitai turėjo sueiti 3, o Šonui teko visiems laikams išlikti septynmečiu berniuku.

 

Mergina iš miško

 

Kitą ne mažiau draugišką vaiduoklį dažnai sutinka vieno Baškirijos kaimo gyventojai. Artimiausiame miške gyvena jų žemietės dvasia – toji mergina dėl nežinomų priežasčių pasikorė vietinėje ligoninėje. Kodėl pilna gyvybės, neturėjusi konfliktų, kukli mergina taip pasielgė, taip ir liko paslaptimi, tačiau savo ramų ir draugišką būdą ji išsaugojo ir po mirties.

 

Ne kartą ją sutiko miške ir visada ji su šypsena parodydavo žmonėms, kur galima rasti daugiau grybų ir uogų. O nutikdavo ir taip, kad ji išvesdavo pasiklydusius grybautojus iš miško glūdumos.

 

Vienas iš kaimo gyventojų nutarė kartą „pasiskolinti“ pas netoliese dirbusius naftininkus vamzdžius. Sėkmingai prasukęs savo reikaliuką, jis nutempė vamzdžius traktoriumi į mišką ir pridengė šakomis, kad niekas neatimtų laimikio. Po trijų dienų jis atvyko į tą pačią vietą su savo giminaičiu. Jų nemažam nustebimui, vamzdžių nebebuvo. Nusprendę, kad jie supainiojo vietą, bendrininkai leidosi į skirtingas puses ieškoti. Taip ir būtų klaidžioję po girią, jei vieno iš jų nebūtų vardu pašaukusi mergina. Iš baimės vyrukas vos sąmonės neprarado, tačiau vaiduoklis neparodė jokio noro bausti už vagystę. Mergina šypsodamasi paklausė, ar jis, kartais, ne vamzdžių ieško. Vaikinas tik galva linktelėjo. O ji, tebesišypsodama, pranešė, kad veltui jis gaišta laiką, kadangi vamzdžius nusivežė kaimynas. Ir tikrai – prapuolę vamzdžiai atsirado kaimyno kieme. Vagis iš vagių pavogė.

 

O miško vaiduoklis, lyg niekur nieko, šypsosi sutiktiems žmonėms, moja pravažiuojančiomis kaimo keliuku mašinoms ir nieko nesmerkia, kas itin retai pasitaiko gyviems žmonėms.

 

Naminuko pagalba

 

Dažnai vaiduokliai, apsigyvenę namuose, padeda jų gyventojams. Tarsi naminukai jie saugo namų židinį. Tokia dvasia-saugotoja apsigyveno viename iš senų Peterburgo butų.

 

Tas, kuris buvo studentas ir dar tuo pačiu dirbo tuo pat metu kokioje nors stotyje ar daržovių bazėje, be vargo prisimins, koks stiprus net trumpalaikis miegas po tokio darbymečio. Štai ir šios istorijos herojus, panorėjęs tapti nežinomas, grįžo po pamainos, pastatė ant viryklės arbatinuką ir prigulė pailsėti. Arbatinukas neišvengiamai būtų sudegęs, kadangi senuose Stalino laikų butuose buvo pakankamai solidi garso izoliacija. Tačiau čia įsimaišė mirusio buto šeimininko dvasia – jo lovą dabar likimas lėmė naudotis pasakojimo herojui. Jaunuolį pažadino vyriškas balsas, visiškai aiškiai pasakęs jam palei pat ausį „Arbatinukas užvirė!“

 

Nematomas patarėjas

 

Kai kurie žmonės girdi tokius perspėjančius balsus metų metus. Marina Pavlova iš Rostovo jau dešimt metų yra saugoma nematomos dvasios.

 

Pirmąsyk jos balsą ji išgirdo 1997 kovą. Marina ėjo gatve ir jau rengėsi pasukti už kampo, kai kažkas jai sukomandavo: „Stok!“. Moteris apmirė ir tą pačią akimirką išgirdo, kaip priekyje su trenksmu nugriuvo nuo stogo varveklis. Baisu buvo net pagalvoti, kas atsitiktų, jeigu ji būtų žengusi dar kelis žingsnius. Mintyse marina padėkojo tam, kuris apsaugojo ją nuo nelaimės ir nuo to laiko bevardis sargas nepalieka jos.

 

Kartais jis kažką praneša, pvz., kad svečių, pakviestų vakarui, galima nelaukti. Ir išties paaiškėja, kad pakviesta draugė negalės ateiti, kadangi būtent tą dieną ji susilaužė koją. Tačiau buvo dar vienas atvejis, kai balsas padarė Marinos šeimai neįkainuojamą paslaugą. Tais metais jos duktė Lena susiruošė į vasaros stovyklą. Vaikus ten turėjo vežti autobusu. Išvažiavimo dieną balsas trumpai painformavo Mariną: „Autobusas suduš“. Iki šiol paslaptingas sargas nepavedė, todėl nepasitikėti juo nebuvo priežasties. Tik kaip visa tai paaiškinti dukrai? Galiausiai Marina nutarė nieko nesakyti giminaičiams, o paprasčiausiai pasitvarkė taip, kad Lena į autobusą pavėluotų. Mergaitė, aišku, nuliūdo, prikalbėjo motinai ne itin malonių žodelių, bet tai buvo nedidelė kaina už vaiko gyvybę. Greitai teko įsitikinti, kad ji buvo teisi. Iki stovyklos Lena nusikapstė elektriniu traukiniu kartu su keliais irgi pavėlavusiais vaikais, o iš vakaro žinių jie sužinojo, kad autobusas pakliuvo į avariją. Pakeliui į stovyklą jis susidūrė su priešais atvažiuojančia mašina. Tarp keleivių buvo sužeistųjų ir žuvusių.

 

Vandeniai irgi turi širdį

 

Net žiauriausios dvasios negali likti abejingos vaikams. Undinės neturi geresnės pramogos už neatsargaus vyriškio įsiviliojimą pas save į dugną, tačiau atsitiktinai į vandenį pakliuvusius vaikus jos gelbėja. O gal joms negalima liesti tų, kurių laikas dar neatėjo? Šiaip ar taip, bet kažkas iš vandens piktų dvasių draugijos išgelbėjo Novosibirsko srities gyventoją, kai ji dar buvo mergaitė.

 

Grįždama namo per pontoninį tiltą, septynmetė mergaitė nukrito į upę. Plaukti ji dar nemokėjo, o ir pasimetė iš netikėtumo. Ir štai, jau beveik nekovodama, mergaitė skęsta į dugną. Staiga kažkieno stiprios rankos sugriebė ją už talijos ir išstūmė į paviršių. Laimei, tuo metu netoliese buvo moteris su dukra, kurios ir pastebėjo vandens paviršiuje skenduolę. Moteris šoko į vandenį ir ištraukė mergaitę į krantą. Kai išgelbėtoji atsipeikėjo, išgirdo upėje tylų pliaukštelėjimą, tarytum kažkas laukė, kol ji atsigaus ir tik tada sugrįžo į savo gimtą stichiją.

 

Saltinis: Н.Иванова “Тайны XX века” №2 2008 г


Facebook komentarai
6 komentarų "Dvasios, kurios mums padeda"
2500
Rūšiuoti pagal:   Naujausius | Seniausius | Geriausius
SWAGGY

Matau jūs nebeturit prie ko prisikabint įskyrus gramatines klaidas… Patys nesugebėtumėt gauti tokio srauto informacijos kuria gauna Anormalija.lt svetainė. (Gėdikitės)…

Inga

Nu jus cia paraset 1 metu kudikis !

SWAGGY

Pasakyk tu man… ar 1-nerių metų kudikis galėtu toki veiksma padaryt?

opc

„Adamsų šeima persikėlė į naujus namus 2002 metais.“

vienok… :D

nusisnekat

Palaipsniui Šono vardas vis rečiau pasigirsdavo Roberto pasakojimuose, o po 2 metų jis jį galutinai pamiršo. Tai suprantama – Robertui greitai turėjo sueiti 3, o Šonui teko visiems laikams išlikti septynmečiu berniuku.

gintaras

As irgi nesuprantu, kaip metų vaikas gali pykti ir kalbėti su tėvais lyg paauglys, negana to vienas išeiti nežinia kur…

wpDiscuz