Klinikinė mirtis

Medicinai ženkliai pažengus į priekį, vis daugiau ir daugiau žmonių grįžta nuo klinikinės mirties slenksčio.

Kaip teigia ekstrasensai, krizinėse situacijose, kur mirtis neišvengiama arba žmogus mano ją esant neišvengiamą, nuo fizinio kūno atsiskiria eterinis kūnas, kuris ir išgyvena pirmąsias pomirtinio gyvenimo stadijas. Kai mirtis neįvyksta, fizinio kūno antrininkas sugrįžta ir užima savo ankstesnę vietą kūne.

Du žmonės, itin populiarinę idėją, kad pomirtinė patirtis yra pomirtinio gyvenimo įrodymas – Elizabeth Kübler-Ross ir Raymond Moody. Pastarasis parašė keletą knygų apie gyvenimą po mirties. Pagal Mudį tipišką pomirtinę patirtį sudaro neįprasto pasaulio pajauta, jausmas, kad plauki virš savo kūno ir jo stebėjimas iš viršaus, perėjimas tuneliu į ryškią šviesą, mirusių žmonių , Kristaus su šventaisiais, angelais ir taip toliau, susitikimas, stebėjimas prieš akis prabėgančio viso gyvenimo ir pajautimas, kad viskas yra taip puiku, kad nebesinori sugrįžti į kūną.

Dauguma tokių potyrių yra teigiamo pobūdžio, tačiau taip pat yra nemažai ir nesėkmingų kelionių į pomirtinį pasaulį, kur sutikdavę ne itin svetingi elfai, gigantai, demonai ir kt. Kai kurie parafiziologai laiko šias geras ir blogas pomirtines keliones rojaus ir pragaro buvimo paliudijimu. Tačiau kaip paaiškinti, kodėl didžioji dalis žmonių, būdami ant mirties slenksčio nepajunta jokių, nei dangiško, nei pragariško pomirtinio gyvenimo nuojautų?

Nėra tarptautinių standartų, visuotinai suklasifikuojančių pomirtinę patirtį, visgi 1980m. buvo išskirtos 5 apibendrinančios pomirtinių potyrių stadijos:

1. Taikos ir pasitenkinimo, ramybės pojūtis;
2. Atsiskyrimo nuo kūno pojūtis;
3. Įėjimas į tarpinį tamsos pasaulį (greitas judėjimas tuneliu, “tunelinė patirtis”);
4. Ryškios šviesos pasirodymas;
5. “Panirimas į ta ryškią šviesą”.

Kaip pastebėta, 60% tiriamųjų patyrė pirmąją stadiją ir tik 10% – penktąją.

Reanimatologija – mokslas apie organizmo atstatymą. Išskiriami trys etapai: priešagoninis, agonija ir klinikinė mirtis. Perėjimas nuo gyvenimo prie mirties prasideda nuo gyvybiškai svarbių organizmo funkcijų ir sistemų pakenkimo ir baigiasi jų “išsijungimu”. Būtent toks laipsniškas funkcijų “išsijungimas” duoda laiko ir galimybę įsikišti gydytojams ir sugrąžinti pacientą į gyvenimą.

Agonijos pradžia charakterizuojama kliniškai ir 100% encefalogramos pagalba, kadangi nuo preagonijos iki agonijos būna pauzė, kuri trunka nuo kelių sekundžių iki 2-4 minučių. Agonija prasideda nuo vieno ar kelių trumpų įkvėpimų. Tuo pačiu metu dirba už įkvėpimą/iškvėpimą atsakingi raumenys, kas priveda prie beveik pilno plaučių ventiliacijos sutrikimo. Pasiekę maksimumą, kvėpavimo judesiai retėja, kol pagaliau visai nutrūksta – centrinės nervų sistemos dalys, atsakingos už šiuos veiksmus pilnai atsijungia ir gyvybinių funkcijų reguliavimą perima kiti, tame tarpe ir nugaros smegenų, centrai.

Jų veikla nukreipiama paskutinių organizmo galimybių išgyventi mobilizacijai. Visgi šita kova neefektyvi, kadangi organizmo energetika šioje stadijoje papildoma anaerobines glikolizės sąskaita, kas kokybiniu atžvilgiu negali atstatyti organizmo funkcijų. Šių procesų metu kūnas sunaudoja 60-80 gr. savo svorio (liaudyje sakoma, kad tai “sielos” svoris). Agonijos trukmė nėra didelė, ji priklauso nuo patologinių pakitimų pobūdžio organizme. Po jos kvėpavimas ir širdies veikla nutrūksta ir prasideda klinikinė mirtis. Nors jos metu jau nebėra kraujotakos ir kvėpavimo, visgi dar vyksta anaerobinė glikolizė, kol palaipsniui glikogeno atsargos smegenyse išsenka ir nervinis audinys miršta.

Riba tarp gyvenimo ir mirties galima laikyti tą momentą, kai nutrūksta centrinės nervų sistemos veikla, kraujotaka ir kvėpavimas ir tęsiasi keletą akimirkų, kol neatsiranda negrįžtami pakitimai smegenyse. Kai taip nutinka, mirtis vertinama kaip biologinė.

Visa informacija apie įvairiausius pojūčius, apie kuriuos pasakoja patyrę klinikinę mirtį, dažniausiai būna subjektyvi. Buvo nustatyta, kad neįprastus pojūčius pajunta ir po atgaivinimo apie juos papasakoja tik nedidelis procentas žmonių. Pas žinomą rusų kardiologą Amosovą, kuris iš “ano pasaulio” sugrąžino tūkstančius žmonių darydamas širdies operacijas, nepasitaikė iš viso nė vieno tokio atvejo. Kas iššaukia neįprastas spalvas ir garsus, kuriuos “mato ir girdi” kai kurie ligoniai reanimacijos metu?

Mokslininkų manymu, pasakojimus apie tokius reiškinius įtakoja viena iš pasitaikančios toksinės psichozės formų, kai dėl mirties metu organizme išsiskiriančių nuodų aptemsta sąmonė, taip pat dėl nuskausminimui vartojamo preparatų (ketamino ir kt.) poveikio. Be to, buvo pastebėta, kad panašius požymius sukelia tokių preparatų, kaip hašišas, LSD vartojimas.

Iš kur atsiranda “judėjimas tuneliu į ryškią šviesą”? Negrąžintini pakeitimai filogenetiškai jaunesnėse smegenų dalyse vyksta greičiau, nei senesnėse. Kai smegenų dalims, kurios atsakingos už regėjimą, pasireiškia hipoksija (deguonies stygius), kurį laiką jos dar funkcionuoja. Tačiau regėjimo laukas smarkiai sumažėja, lieka tik siaura juosta, centrinis “tunelio formos” matymo laukas.Pas mirštantįjį ilgiausiai išsilaiko klausos galimybė, kai smegenų dalys, atsakingos už regėjimą ir motoriką, jau nebefunkcionuoja. Todėl po mirimo (o ne po mirties) ir atgaivinimo momentu ligonis “girdi balsus”.

Daugelis grįžusiųjų iš “ano pasaulio” pasakoja, kad mirties akimirką jiems “prieš akis pralekia visas gyvenimas”. Kaip jau minėta, skirtingos smegenų dalys miršta skirtingu laiku. Mirimo procesas prasideda nuo naujesnių smegenų struktūrų, o baigiasi senesnėmis (žiūrint iš žmogaus vystymosi pozicijų).

Šių funkcijų atstatymas vyksta atvirkštine tvarka – iš pradžių atgyja seniausios smegenų dalys, o po to naujesnės.Todėl sugrąžinimo į gyvenimą metu žmogaus atmintyje pirmiausia iškyla stipriausiai įstrigę emocinį atspalvį turintys prisiminimai. Tokie vaizdiniai, medikų manymu, gali liudyti apie šiokį tokį smegenų aktyvumą po klinikinės mirties.

Šaltinis: lizdas.lt