Turino drobulė

Vos tik pasaulis sužinojo apie Turino drobulę, jos paslap­tis nesiliauja jaudinusi žmonių protus ir jausmus. Karštos diskusijos apie šios relikvijos autentiškumą įtraukia daugy­bę įvairių specialistų: teologų, istorikų, archeologų, inžinie­rių, matematikų ir kt. Praktiškai nebūna metų, kad koks nors mokslininkas ar mokslinė laboratorija nepateiktų nau­jų argumentų drobulės šalininkų ar priešininkų naudai. Tad bandykime pažvelgti į Turino drobulės paslaptį, jos is­toriją, relikvijos autentiškumo šalininkų ir priešininkų argu­mentus.

 

Drobulės žmogaus paslaptis
Turino drobule yra vadinamas 4 metrų ir 37 centimetrų ilgio, metro ir 11 centimetrų pločio lininis audi­nys, kuris jau daugiau kaip 400 metų saugomas Turino katedroje. Drobulėje matomas dvigubas nu­ogo žmogaus kūno atspaudas – iš priekio ir iš nugaros. Atspaudai išdėstyti taip, kad atrodo, jog kū­nas buvo paguldytas aukštielninkas ant apatinės audeklo dalies, o vėliau užklotas kita jo dalimi.

 

Kūno atvaizde ryškiau matyti įvairios kairiosios rankos riešo, kojų ir dešiniojo šono žaizdos. Drobulė­je kūno atvaizdo kontūrai yra išsilieję, neryškūs – plika akimi jį galima įžvelgti tik iš kelių metrų atstu­mo. Tačiau yra matomas veidas, barzda, plaukai, lūpos, pirštai. Remiantis atliktais moksliniais audek­lo tyrimais, įmanoma tiksliau pažinti tikrąją audinyje matomų žmogaus žaizdų kilmę. Ant abiejų drobu­lės žmogaus atspaudų pastebima daugybė sumušimų ir įdrėskimų, taip pat – ant galvos buvusio erš­kėčių vainiko paliktos žymės. Mirusiojo veidas buvo labai sužalotas: abu antakiai ištinę, sulaužyta no­sies kremzlė. Be to, aptikta begalė plakimo rimbais pėdsakų ant nugaros, krūtinės, kojų, matyti net metalinių rutuliukų, kuriuos romėnai pritaisydavo prie rimbo galo, žymės.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku!

 

Tačiau pagrindinė drobulės žmogaus mirties priežastis – uždusimas. Nenatūraliai padėta galva, ran­kų bei liemens pozos leidžia daryti prielaidą, kad tuo metu, kai buvo vyniojamas į lininį audeklą, kū­nas jau buvo sustingęs. Tačiau ant drobulės nėra jokių mirusio kūno irimo pėdsakų. Vadinasi, palai­kai prabuvo suvynioti į drobulę tiek laiko, kiek reikėjo, kad susiformuotų į audinį įsispaudęs atvaiz­das. Kūnas buvo išvyniotas iš audeklo taip, kad nesusigadintų kraujo pėdsakai. Daug pasaulio krikš­čionių tiki, kad į šį audeklą po mirties buvo įsuptas Jėzus Kristus, kad jame matomi atspaudai priklau­so būtent Jam.

 

Pirmasis skeptikas – vyskupas
Jono evangelijoje skaitome, kad Velykų rytą prie Jėzaus kapo atbėgę mokiniai tuščiame kape randa paliktas drobules ir jas pamatę įtiki (plg. Jn 20, 1–10). Daugiau Naujasis Testamentas apie Kristaus įkapes, kaip ir apie kitus su Jėzaus gyvenimu susijusius daiktus, neužsimena. Tačiau krikščionių (ypač stačiatikių) tradicijoje visada buvo pasakojama apie įvairius audeklus, ant kurių Išganytojas ne­va palikęs savo veido, kūno pėdsakus.

 

Vienas rankraštis mini, kad 944 m. rugpjūčio 15 d. Bizantijos imperatoriaus atstovas sakė kalbą dvie­jų drobulių atgabenimo į Konstantinopolį proga. Vienas audeklas buvo kutuotas rankšluostis, ant ku­rio rasti paties Kristaus veido palikti atspaudai. Legenda pasakoja, esą jie buvo skirti Edesos (dabar­tinė Urfa, Turkija) karaliui, kad šis galėtų išsigydyti nuo jį kamavusios ligos. Apie antrąją drobulę bu­vo pranešama, kad joje įžvelgiami viso Kristaus kūno atspaudai. XI–XII a. Bizantijos šaltiniai mini, kad ten ji atkeliavo iš arabų kraštų. Spėdami tolesnį drobulės maršrutą, jos autentiškumo šalininkai ma­no, kad Vakarus ji pasiekė iš Rytų Bažnyčios per Kryžiaus žygius. Relikvija pirmą kartą viešai de­monstruota 1357 m. vienoje Šampanės (Prancūzija) srities bažnyčioje.

 

Ypatingą vaidmenį šioje istorijoje vaidina istorinių šaltinių minimas Žofrua de Šarni I, kuris po nepasi­sekusio žygio į Kalė tapo anglų belaisviu ir prisižadėjo Švč. Mergelei Marijai pastatyti bažnyčią, jei jam pasiseks greitai ištrūkti iš kalėjimo. Kaliniui pasirodė bokšto sargo padėjėju pasivertęs angelas ir padėjo pabėgti. 1349 m. Žofrua vedė Otono de Larošo vaikaitę Žaną. Manoma, kad būtent Otonas de Larošas, vienas iš keturių pagrindinių kryžiaus žygių vadovų, tuo metu valdęs Atėnus, 1204 m. pa­sisavino drobulę, kuri tapo jo šeimos nuosavybe. Larošų šeimos relikvija, ėjusi iš rankų į rankas, pa­galiau buvo nugabenta į naujai de Šarni pastatytą bažnyčią.

 

Drobulė traukė minias maldininkų. Pirmuoju skeptiku tapo tuometinis Trojeso vyskupas, kuris 1389 m. pranešė popiežiui, kad vietinė bažnyčia pelnosi iš „gudriai“ ištapyto audeklo. Vyskupas teigė, kad atlikęs tyrimą jis nustatė dailininką, kuris prisipažino padaręs klastotę. Viešai rodyti drobulę buvo už­drausta. 1390 m. popiežius Klemensas VII šį draudimą panaikino, bet pabrėžtinai iškėlė sąlygą, kad audeklas negali būti vadinamas „Kristaus įkapėmis“.

 

Žofrua de Šarni anūkė Margareta 1453 m. pardavė drobulę Liudvikui ir Anai Savojiečiams, kurie sau­gojo ją Šamberi, o vėliau, keldami savo hercogystės sostinę į Pjemontą, pasiėmė ją su savimi. Per 1532 m. gaisrą audeklas smarkiai nukentėjo nuo išsilydžiusio sidabro – tai ir dabar nesunkiai galima pastebėti. 1578 m. drobulė buvo perduoda Bažnyčiai ir nugabenta į Turiną, kur saugoma iki šių die­nų. Nuo gaisrų drobulė dar nukentėjo 1934 m. ir 1998 m. 1508 m. ji buvo iškilmingai išnešta pagerbti tikintiesiems ir, siekiant įrodyti relikvijos autentiškumą, buvo viešai verdama aliejuje, kaitinama, trina­ma bei plaunama, tačiau atspaudai neišnyko.

 

Ką sako mokslas
Mokslo pasaulio susidomėjimas Turino drobule kilo 1898 m., Paryžiuje vykstant tarptautinei religinio meno parodai. Joje, kaip blogai išsilaikęs krikščionių dailininkų darbas, buvo eksponuojama ir Turino drobulė. Aukštai virš arkos kabojusią drobulę nufotografavo archeologas ir fotografas mėgėjas Se­cundo Pia (Sekundas Pija). Jis padarė tik du kadrus: vienas iš jų buvo sugadintas, o ryškinant kitą, fotografą pribloškė tamsiame negatyve pamatytas pozityvus Kristaus atvaizdas. Jis visą naktį tikrino savo atradimą, kad Turino drobulėje yra įsispaudęs negatyvus Jėzaus Kristaus atvaizdas, o norint iš­gauti pozityvą, tereikia ją nufotografuoti.

 

Jau po trejų metų (1901 m.) prancūzų biologas Paulis Vignonas (Polis Vinjonas) sukūrė teoriją, kurią pavadino vaporigrafija. Ji teigia, esą atspaudas ant audeklo atsirado dėl cheminės reakcijos, kurią sukėlė ant kūno užpiltos su mira sumaišytos alijošiaus sultys ir iš mirusiojo kūno išsiskyrę amoniako garai. Ilgainiui ši teorija buvo atnaujinta ir pakeista, kai atlikti nauji, kitų tyrėjų inicijuoti eksperimentai. Tačiau P. Vignono tyrimai atvėrė kelią anatomų tyrinėjimams, kuriuos dar labiau paskatino fotografi­jos technikos pažanga, nes nuotraukos išryškindavo plika akimi nematomas detales.

 

Praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje Paryžiaus šv. Juozapo ligoninės chirurgo Pierre’o Bar­bet (Pjero Barbė) darbai patvirtino, kad kūno atspaudai drobulėje yra anatomiškai tikslūs. Medikas aptiko ženklų, liudijančių, kad drobulės žmogus išties buvo nukryžiuotas. Moksliniai tyrimai sutampa su evangelijų pasakojimais, kad Jėzaus kūnas po mirties nebuvo nuplautas.

 

Tyrimai atskleidė, kad nukryžiuotojo rankos vinimis buvo prikaltos per riešus, nes tik per riešus prikal­tas žmogus galėjo kabėti ant kryžiaus. Kraujo pėdsakai prie dilbio kaulo rodo, kad pasmerktasis ant kryžiaus judėjo norėdamas įkvėpti oro. P. Barbet atliko išsamius tyrimus su neseniai amputuotomis rankomis. Jis pastebėjo, kad pažeidus pagrindinį rankos plaštakos nervą, nykščio raumuo susitrau­kia – taip paaiškėjo, kodėl drobulėje matomi tik keturių pirštų atspaudai. Taip pat pavyko išsiaiškinti dar vieną įdomią detalę: sustingusios lavono kojos buvo uždėtos viena ant kitos, nors paprastai miru­siųjų kojos yra viena greta kitos.

 

Kraujas – vyriškos lyties žmogaus
Tolesni anatomų tyrimai atskleidė, kad ant dešiniosios nukryžiuotojo mentės buvo 9 x 10 cm dydžio žaizda. Susidaro įspūdis, kad toje vietoje Jėzaus petį spaudė kažkoks sunkus daiktas. Manoma, kad ši žaizda atsirado, kai nuteistasis myriop į savo egzekucijos vietą nešė kryžių. Išsamūs drobulės tyri­mai rodo, kad dešinėje Kristaus krūtinės pusėje, tarp penkto ir šešto šonkaulio, žiojėjo didžiulė atvira kraujuojanti žaizda. Gali būti, kad tai ietimi padarytas sužeidimas, o kūną paguldžius, iš žaizdos išbė­gęs kraujas pasklido ant drobulės. Ištyrus tas dėmes, paaiškėjo, kad ant drobulės tikrai matyti žmo­gaus kraujas. Tačiau įdomiausia tai, kad dviejų tūkstantmečių senumo kraujas tebėra gana ryškiai raudonas. Nustatyta, kad tokią ryškią spalvą lėmė per didelis tulžies pigmentų kiekis kraujyje. San Antonijo universiteto (Teksaso valstija) Molekulinės biologijos departamentas atliko genetinius išliku­sio kraujo makrofagų tyrimus ir gavo stulbinančius rezultatus – tai buvo vyriškos lyties žmogaus krau­jas, kuriame yra Palestinoje gyvenusioms tautoms būdingas genas.

 

Daugiausia drobulės tyrimų atlikta aštuntajame dešimtmetyje. Amerikiečių fizikas Džonas Džeksonas 1978 m. subūrė tarptautinę trisdešimties mokslininkų grupę, kurią sudarė įvairių sričių specialistai. Šios grupės žmonės, naudodami šiuolaikinę techniką, Turine penkias paras pakaitomis tyrė garsiąją relikviją. Gautos išvados iki šiol yra svarbios visiems drobulės tyrėjams.

 

Drobulės raštai ir atspaudai – iš biblinių laikų
Nustatyta, kad drobulės audinio raštas būdingas II–I a. pr. Kr. ir I a. po Kr. Artimųjų Rytų audiniams. Ant jos rasta žiedadulkių ar dirvožemio dulkelių, kurių galima rasti Jeruzalės apylinkėse, kur buvo nu­kryžiuotas Jėzus. Drobulės žmogus priklauso judėjų-sefardų etninei grupei. Vyras buvo apie 178 cm ūgio ir ne mažiau nei 30–45 metų amžiaus.

 

Taip pat atskleista, kad ant drobulės matomos dėmės tikrai yra kraujas, priklausantis AB (ketvirtajai) grupei. Drobulės fotografijose kraujo pėdsakai susilieja su atvaizdo kontūru, tačiau tyrimas atskleidė, kad jie yra du skirtingi dalykai. Be to, išsiaiškinta, kad kraujo dėmės ant audinio atsirado dar prieš ja­me įsispaudžiant atvaizdui.

 

Neseniai mokslininkai atrado atspaudą monetos, kurioje iškalti ženklai rodo, kad ji pagaminta 16-ai­siais Romos imperatoriaus Tiberijaus valdymo metais, arba 29 m. po Kristaus. Romėniškoji moneta paliko pėdsaką ant kairiojo drobulėje atgaminto veido antakio.

 

Italų mokslininkas Baima Bollone (Baima Bolonė) šį atradimą pavadino „lemiamu“ ir pareiškė, kad drobulės atsiradimo datos klausimas dabar jau yra „galutinai išspręstas“. Prieš septyniolika metų ant dešiniosios akies taip pat buvo rastas monetos atspaudas, kuris nurodo imperatoriaus Tiberijaus lai­kus. 1986 m. italų numizmatas Mario Moroni (Marijus Moronis) patvirtino, kad moneta buvo norima užmerkti mirusiojo akies voką.

 

Šalininkų ir priešininkų argumentai
Atrodytų, visi šie atradimai turėtų akivaizdžiai patvirtinti drobulės autentiškumą. Tačiau prieš penkioli­ka metų trys laboratorijos nepriklausomai viena nuo kitos paskelbė, kad radioaktyviosios anglies me­todu nustatyta, jog drobulė datuotina ne anksčiau kaip XIII ar XIV a. Kai kurie mokslininkai priėjo prie išvados, kad relikvija yra viduramžiais sukurta klastotė, skirta pelningam piligrimystės verslui palaiky­ti. Tada Turino kardinolas Anastasijus Albertas Balestreras viešai piktinosi, kad tuo audiniu kažkas žiauriai pajuokavo. Tačiau šių metų gegužę Jungtinių Valstijų mokslininkai pareiškė, jog relikvija „be­veik tikrai“ yra Jėzaus laikų. Klaidingus 1988 m. atliktų tyrimų rezultatus lėmė vėlesnių šimtmečių bak­terijų ir grybelio sluoksnis.

 

Be to, buvo užginčytos 1978 m. atliktų tyrimų išvados, pažymint, kad visi tyrimo nariai iš anksto buvo įsitikinę drobulės autentiškumu. Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad hebrajų ir kitų tautų laidojimo apeigose tokie audiniai kaip drobė naudoti itin retai. Skeptikai teigia, kad atvaizdas ant drobulės yra plokščias – jei būtų atsiradęs nuo ten gulėjusio žmogaus, jis būtų netolygus. Alyvos į diskusiją papy­lė ir vienas iš buvusių 1978 m. tyrimo bendradarbių, pareiškęs, kad atrado XIII a. plačiai naudotus raudonus dažus, kurių pigmento sudėtis labai panaši į kraujo. Nuomonės, esą drobulė yra viduram­žių dailininko darbas, šalininkai teigia, jog žydai savo mirusiuosius į kapus guldydavo sukryžiavę ran­kas ant krūtinės, o ne ant klubų. Tuo tarpu drobulės autentiškumo šalininkų požiūriu, tai, kad drobu­lėje įsispaudęs kūnas yra nuogas, o nukryžiavimo žaizdos žioji ant riešų, o ne delnuose (kaip tai bu­vo vaizduojama viduramžių dailininkų darbuose), liudija jos autentiškumą.

 

Šiemet išvirkščiojoje drobulės pusėje, kaip tik ties ta vieta, kur gerojoje audinio pusėje matyti Jėzaus veidas, italų Paduvos universiteto mokslininkai Giulio Fanti (Džulijus Fantis) ir Roberto Maggiolo (Ro­bertas Magdžolas) aptiko dar vieną žmogaus veido ir galbūt rankų atvaizdą. Panašu, kad išvirkščiojo­je lininio audinio pusėje rastas blankus atspaudas, sutampantis su gerojoje pusėje matomu veido antspaudu, vėl pakurstys ginčus, ar ši drobulė nėra meistriška viduramžių klastotė. „Tai, kad atvaiz­das matyti abiejose pusėse, sumažina bet kokio klastojimo tikimybę“, – naujienų agentūroms sakė profesorius G. Fanti.

 

Sunkiausia atsakyti į klausimą, kaip atvaizdas atsirado ant audinio. Drobulės šalininkai laikosi nuomo­nės, kad jis įsispaudė Kristaus prisikėlimo metu, nes fizikai drobulėje randa milžinišką elektromagneti­nių dalelių koncentraciją. Tačiau tokia prielaida paliekama tikėjimo sferai.

 

Evangelijos veidrodis
Bažnyčios vadovybė niekada netvirtino, kad Turino drobulė išties naudota kaip Kristaus kūno įka­pės. Tačiau ji skatina tolesnius mokslinius tyrimus ir būtent mokslui yra palikusi tarti paskutinį žodį šiuo klausimu. Turino kardinolas Giovanni Saldarini (Džovanis Saldarinis) neseniai yra pareiškęs, kad drobulės autentiškumas nėra pagrindinis Bažnyčios tikėjimo klausimas: „Mūsų tikėjimui drobulės jokiu būdu nereikia“. Ji negali būti traktuojama kaip įrodymas, kad Kristus tikrai mirė ir prisikėlė. Net jei drobulė yra autentiška, ji tėra ženklas, kreipiantis mus į tikėjimą nukryžiuotu ir prisikėlusiu Viešpa­čiu. Šiuo požiūriu reikšmingi popiežiaus Jono Pauliaus II žodžiai: „Tikinčiajam ypač svarbu tai, kad drobulė yra Evangelijos veidrodis. Kiekvieną galvojantį asmenį ji skatina giliai mąstyti, ir šie mąstymai gali įtraukti jį visam gyvenimui. Mūsų širdyse gyvenanti Dievo Dvasia tepažadina kiekviename troški­mą ir dosnumą, kad priimtume drobulės žinią ir padarytume ją gyvenimo įkvepiančiu kriterijumi“.

 

Spaudai parengė Tomas VILUCKAS


Facebook komentarai
2 komentarų "Turino drobulė"
2500
Rūšiuoti pagal:   Naujausius | Seniausius | Geriausius
PEace

Jau irodyta kad cia klastote, kam dar cia sapnuot apie kazkokius angelus kurie padeda pabegt is kaleimo

Malo Numas

– nėra nieko įrodyta, nėra net mokslinio paaiškinimo, kaip tai galėjo atsirasti. Tuometinė žmonija tikrai nežinojo „negatyvo“ technologijų. O vienintelė abejonė buvo pasėta su anglies izotopo amžiumi, bet tie izotopai galėjo ir vėliau įsigerti į audinį.

wpDiscuz