Tunguskos incidentas

Apie sprogimą Tunguskoje yra sukurta daugybė laidų, parašyta galybė knygų ir straipsnių. Kas sukėlė sprogimą, nesutariama iki šiol.

Vieni sako, kad tai meteoritas, kiti – skraidanti lėkštė ar ateivių išbandytas branduolinis ginklas ir t.t. Kiekviena versija turi savo argumentų. Sprogimo jėga prilygo 20 mln. tonų TNT – tūkstančiui Hirosimos bombų. 2200 kvadratinių kilometrų plote buvo išversta apie 60 mln. medžių. Tačiau šįkart papasakosime jums apie žmogų, pirmąjį suradusį, aprašiusį ir nufotografavusį sprogimo vietą – Leonidą Kuliką.

Kalėjo už pažiūras

„Netgi pirminiai tyrimų rezultatai pranoko visus liudininkų pasakojimus ir istorijas bei pačias slapčiausias mano svajones“, – rašė Leonidas Kulikas, prisiminęs pirmąjį savo atvykimą į Tunguskos katastrofos vietą. Jis stovėjo ant Makirtos upės kranto po ilgos ir sekinančios kelionės, o abiejose upės pusėse buvo matyti krūvos sulaužytų medžių, išrautų ir išblaškytų visoje vietovėje. Neaukštos kalvos su keletu medelių buvo tiesiog plikai nušluotos meteorito sukelto gūsio 1908 metais.

Leonidas A. Kulikas gimė 1883 metais Estijoje, Tartu mieste. Jis studijavo Sankt Peterburgo miškininkystės institute, o vėliau Fizikos ir matematikos departamente Kazanės universitete. L. Kulikas tarnavo kariuomenėje per Rusijos ir Japonijos, Pirmąjį pasaulinį karus. Laikotarpiu tarp šių dviejų karų jis buvo pasodintas į kalėjimą už revoliucinius veiksmus.

Po Pirmojo pasaulinio karo jis dėstė mineralogiją Tomske, o 1920 metais gavo vietą Sankt Peterburgo mineralogijos muziejuje. Dirbdamas muziejuje, daug laiko Leonidas skyrė naujam pomėgiui – meteoritų tyrimams ir paieškoms.1921 metais L.Kulikui buvo pavesta lokalizuoti ir tirti Sovietų Sąjungoje nukritusius meteoritus.

Klaidinantys pranešimai

Ruošdamasis ekspedicijai, Leonidas aptiko perspausdintą iš seno laikraščio pasakojimą apie sprogimą Tunguskoje: „…manoma, kad didžiulis meteoritas nukrito Tunguskoje per keliasdešimt sieksnių (1 sieksnis – 2,10 m) nuo geležinkelio netoli Filimonovo geležinkelio mazgo ir mažiau nei už 11 varstų (1 varstas – 1,067 km) nuo Kansko. Kritimas buvo lydimas siaubingo garso ir kurtinančio trenksmo, kuris buvo girdėti ir už 40 varstų. Tuo metu į geležinkelio mazgą vyko traukinys, o jame buvę keleiviai buvo apkurtinti didžiulio trenksmo. Mašinistas sustabdė traukinį ir keleiviai išbėgo pažiūrėti nukritusio objekto, tačiau jo ištirti negalėjo, nes šis buvo net raudonas nuo karščio…“.

Ištrauka buvo klaidinga beveik visais atžvilgiais, tačiau L.Kulikas iki tol nebuvo girdėjęs apie panašų įvykį ir todėl pradėjo ieškoti apie jį daugiau informacijos. Iš senų laikraščių surinkęs duomenis ir juos susiejęs, Leonidas nusprendė, kad tai buvo meteorito kritimas ir kad pats meteoritas turėjo būti nepaprastai didelis. Mokslininkas nusprendė įtraukti šį atvejį į savo tyrimus.

Per savo pirmąją ekspediciją L.Kulikas sugebėjo sužinoti tik tikslią įvykio vietą, bet jos neaplankė. Tačiau Leonidas ir toliau rinko duomenis apie Tunguskos sprogimą.

Liepsnojo miškas

Vienas geologas atsiuntė istoriją, papasakotą vietinio kerdžiaus. Prieš penkiolika metų jo brolis, kuris buvo tungusas ir mokėjo kalbėti rusiškai, gyveno prie Čambės upės. Vieną dieną įvyko didžiulis sprogimas, kurio jėga buvo tokia didelė, jog išguldė visą mišką per daugelį varstų nuo sprogimo vietos. Jo brolio trobelė buvo sulyginta su žeme, stogas nuneštas vėjo, o elnių kaimenė išsilaksčiusi iš išgąsčio. Sprogimas apkurtino jo brolį, o patirtas šokas sukėlė ilgalaikę ligą.

Etnografas I.M.Suslovas apklausė šeimą, gyvenusią 40 kilometrų į pietryčius nuo sprogimo vietos. Visi šeimos nariai buvo nublokšti smūgio jėgos, keli net prarado sąmonę. Šeimininkė pasakojo, kad pabudusi išvydo liepsnojantį mišką ir daugybę išvartytų medžių. Visus išgąsdino siaubingas triukšmas. Vaikai apibūdino garsą kaip didžiulę audrą. Meteorito sukeltas vėjas buvo toks didelis, kad vertė medžius ir namus.

Napaisydamas savo kolegų priešinimosi tokiai ekspedicijai, L.Kulikas pasinaudojo šiais ir kai kuriais kitais liudijimais ir įtikino Mokslų akademiją finansuoti jo ekspediciją į Tunguską.

Dievo Ogdžio bausmė

1927 metų ekspediciją buvo suplanuota rengti pavasarį. Šis metų laikas buvo pasirinktas tam, kad nebūtų uodų ir moskitų, o regionas dar nevirtęs pelkėmis. Tačiau vis tiek kelionė buvo labai sudėtinga. L.Kulikas vis dar tiksliai nežinojo tikrosios sprogimo vietos, o vietiniai žemėlapiai buvo labai netikslūs.

Pirmąją kelionės dalį ekspedicija įveikė Transsibiro magistralę. L.Kulikas ir tyrimo asistentas iš Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) nuvažiavo į tolimą Taišeto stotį. Iš ten jie arklių traukiamomis rogėmis vyko palei Angaros upę iki Kešmos – nedidelio kaimelio, kuriame pasirūpino daugiau atsargų.

Nuo šio taško kelionė pasidarė nepalyginamai sunkesnė. Žemė čia buvo vien gilūs grioviai ir aukštos kalvos. Kovo pabaigoje mokslininkai pasiekė nedidelį Vanavaros kaimą, esantį ant akmenuotosios Tunguskos upės kranto. Vanavaros kaimas buvo paskutinė civilizacijos stotelė prieš ekspedicijai persikeliant į pelkėtą mišką, kuriame L.Kulikas tikėjosi rasti nukritusį meteoritą.

Kaime L.Kulikas pasisamdė gidą Ilją ir išklausinėjo vietos gyventojų apie sprogimą. Jis pastebėjo, kad daugelis gyventojų apie įvykį kalbėjo nenoriai. Pasirodo, vietiniai tiki, kad meteoritas buvo dievo Ogdžio vizitas. Ogdis užkeikė vietovę ir išvartė medžius, išgalabijo gyvūnus. Dabar nė vienas žmogus nebesiartino prie užkeiktos vietos.

L. Kuliko 1927 metais daryta nuotrauka, kurioje matosi išguldyti medžiai

Ši istorija tik dar labiau sudomino mokslininką, ir netrukus jis su gidu jau jojo į meteorito kritimo vietą. Neįprastai storas sniego sluoksnis pastojo vyrams kelią, todėl jie buvo priversti grįžti ir palaukti geresnių orų.

Taiga pastojo kelią

Balandžio 18 dieną ekspedicija vėl buvo tęsiama. Šįkart mokslininkai jojo palei upę. Per tris dienas jie pasiekė Okčeno, draugiško vietinio kerdžiaus, trobelę ant Čambės upės kranto. Tuo metu abu mokslininkai kentė ligas ir alkį dėl vargano maisto. Tik viltis, kad tikslas jau nebetoli, skatino judėti į priekį. Okčeno trobelėje jie paliko arklius, o visą savo mantą perkėlė ant elnių ir išsiruošė į paskutinįjį kelionės etapą. Po dvi dienas trukusios kelionės palei Čambės upę jie išvydo pirmuosius įvykusio sprogimo požymius. Išsekę mokslininkai vis veržėsi į šiaurę per brūzgynus ir nugriuvusius medžius. Artėdamas sprogimo epicentro link, L.Kulikas pastebėjo, kad medžiai apdegę, ir nusprendė, kad tai – ne eilinio miško gaisro padarinys. Mokslininkas iškėlė idėją, kad tai, ką meteoritas stūmė krisdamas prieš save, buvo didžiulis įkaitusios atmosferos burbulas, karštesnis už žemiškąsias liepsnas.

Dar dvi dienas mokslininkai keliavo savo tikslo link. Tačiau tuomet L.Kuliko bendražygiai Ilja ir Okčenas, neva bijantys dievo Ogdžio bausmės, atsisakė keliauti toliau. L.Kulikas buvo priverstas grįžti atgal į Vanavarą ieškoti naujų gidų. Balandžio 30 dieną L.Kulikas su naujais bendražygiais vėl išsiruošė į kelionę. Šįkart, norėdami išvengti brovimosi per mišką, vyrai plaustais plaukė savo tikslo link Čambės ir Kušmo upėmis.

Buvo praėję trys mėnesiai, kai jie išvyko iš Leningrado. Iš L.Kuliko nesulaukę jokių žinių, jo kolegos ėmė nerimauti, kad atsitiko blogiausia. Gal mokslininkas pasiklydo arba žuvo Sibiro dykynėse? O gal paprasčiausiai nedrįsta grįžti nieko neradęs?

Nurengė medžius

Tuo metu mokslininkai išlipo į krantą ir kelionę tęsė pėsčiomis. Sudegusį mišką jie pasiekė balandžio 20 dieną. Visą savaitę jie brovėsi per apdegusius medžių laužynus. Pagaliau L.Kulikas įkūrė laikiną stovyklą prie Čurigmos upės žiočių tikėdamasis, kad krateris yra už artimiausio upės posūkio, upės baseine, vietinių vadinamame Pietine pelke.

Iš šios stovyklos L.Kulikas kasdien rengdavo reidus ir suko ratus po negyvą mišką. Stebėdamas išvartytus medžius, mokslininkas aptiko, kad aplink pelkę augę medžiai guli viršūnėmis į išorę. Tai reiškė, kad meteoritas nukrito tiesiai į didžiulę pelkę. Dar labiau priartėjęs prie sprogimo centro, tyrinėtojas išvydo keistą miškelį. Atrodė, kad vienoje vietoje stovėjo daugybė telegrafo stulpų. Medžiai stovėjo tiesūs, tačiau buvo visiškai be šakų. Pačiame šio miškelio viduryje mokslininkas rado ištaškytą durpyną, suformavusį fantastišką vaizdą. L.Kulikas rašė, kad kieta žemė tarytum vilnijo didžiulėmis bangomis nuo vieno taško į visas puses kaip vanduo. Dar jis rado daugybę gilių duobių, kurių diametras buvo nuo 3 iki 5 metrų. Visos jos buvo kelių metrų gylio.

L. Kulikas kruopščiai aprašė ir nufotografavo vietovę ir nutarė į tą pačią vietą grįžti su kasimo įrankiais vėliau. Jis tikėjosi iškasti meteorito fragmentų ir jį ištirti. Supratęs, kad toje ekpedicijoje nieko naujo nebegalima atrasti, Kulikas nusprendė išvykti. Tai buvo išmintingas sprendimas, nes vasaros atlydys darė kelionę labai sunkią, o maisto buvo likę tik keturioms dienoms. Tyrinėtojai iškeliavo namo. Po devynių dienų, papildę savo maisto atsargas antimis, žuvimi ir vietiniais augalais, jie grįžo atgal į Vanavarą birželio pabaigoje.

Teorijos įrodyti nepavyko
L.Kulikas grįžo į Mokslų akademiją su pluoštu nuotraukų, kad įtikintų net skeptiškiausius savo kolegas, jog kažkas nepaprasta atsitiko Tunguskoje. Vėliau jis surengė dar dvi ekspedicijas į Sibirą: vieną 1929, kitą – 1938 metais. Tačiau jam taip ir nepavyko įrodyti, kad sprogimo sukėlėjas yra meteoritas. Netgi šiandien tiksli sprogimo priežastis nėra neginčijamai įrodyta.

L.Kulikas ir toliau tyrė Tunguskos sprogimo atvejį, kol per vienas Antrojo pasaulinio karo kautynes buvo paimtas į nelaisvę. L. Kulikas mirė nuo dėmėtosios šiltinės fašistų koncentracijos stovykloje 1942 metų balandžio 24 dieną.

L.Kuliko ekspedicijos nuopelnas – ne tai, kad buvo įrodyta, jog sprogimą Sibire sukėlė meteoritas. Mokslininkas įrodė pasauliui, jog objektai gali kristi iš dangaus ir sukelti pražūtingus reiškinius Žemėje. Šios žinios padėjo geriau suprasti, kaip tokie atvejai paveikia mūsų planetos gyvybę, arba paaiškinti tokias mįsles, pavyzdžiui, kaip išnyko dinozaurai.

Parengė: Žygimantas Pauliukevičius