Vampyrai

Vampyrai minimi daugelio pasaulio kultūrų kelių tūkstantmečių mituose. Ten minimų vampyrų įvairovė tikrai didelė: nuo raudonakių pabaisų su žaliais arba purpuriniais plaukais iš Kinijos iki graikiškųjų lamijų, kurių viršutinė kūno dalis yra moters, o apatinė – sparnuoto slibino; nuo kraujasiurbių lapių Japonijoje iki galvos su ją sekančiais viduriais Malaizijoje.

 

Vis dėlto mums „pažįstamų“ vampyrų, nors ir iškreiptų per fantastikos prizmę, daugiausiai pasitaiko Rytų Europos mituose. Vampyrų mitai į Europą atklydo iš Tolimųjų Rytų: Kinijos, Tibeto ir Indijos. Juos atnešė karavanai, šilko keliu vykę į Viduržemio jūros baseiną.

 

Mūsų supratimu, vampyrai – tai būtybės, neįsivaizduojamos be tokių dalykų, kaip kraujo siurbimas, prisikėlimas iš numirusiųjų, žmonių žudymas naktį, apsiaustai aukštais atlapais, pasivertimai šikšnosparniais ir t.t. Tačiau yra dalykų, kuriuos mūsų modernioji fantastika pamiršo. Pavyzdžiui, buvo sakoma, kad, padėjus ant tariamo vampyro kapo sorų arba aguonų sėklų, vampyras jas visą naktį skaičiuos ir nelies žmonių. Net ir Rytų Europos valstybių mituose sutinkama didelė vampyrų įvairovė.

 

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku!

Slavų vampyrai

 

Slavai, tarp jų – rusai, bulgarai, serbai ir lenkai, turi „turtingiausią“ vampyrų folklorą pasaulyje. Slavai atėjo nuo Juodosios jūros ir buvo artimai susiję su iraniečiais. Maždaug VIII amžiuje jie migravo į šiaurę ir vakarus, ten, kur jie yra dabar.

 

Krikščionybė juos pasiekė vos spėjusius atsikraustyti į naujuosius namus. Krikščionybė suskilo į dvi dalis 1054 metais, taip slavus padalindama į ortodoksus ir lotynų katalikus. Šis padalijimas sąlygojo didelį skirtumą tarp vampyrų suvokimo. Lotynų krikščionys tikėjo, kad kapuose nepūvantys kūnai yra šventųjų, o ortodoksai sakė, kad jie yra vampyrai.

 

Slaviškieji vampyrų mitai kildinami iš IX amžiaus kaip konflikto tarp krikščionybės ir pagonybės pasekmė. Krikščionybė karą laimėjo, palikdama vampyrus ir kitus pagoniškus gyvius folklorui.

 

Vampyrų atsiradimo priežastys slavų mituose dažniausiai yra šios: gimimas su nagais, smailiais dantimis ar uodega, netradicinė mirtis, pašalinimas iš religinės bendruomenės, netinkami laidojimo ritualai. Dar mituose pasakojama, kaip galima apsisaugoti nuo vampyrų: ant karsto uždėti kryžių; po velionio smakru padėti kalades, kad šis negalėtų išgraužti karsto sienos; prikalti drabužius prie karsto; ant kapo pribarstyti sorų arba aguonų sėklų, nes vampyrai turi skaičiavimo problemų, arba prikalti kūną strypais ar vinimis.

 

Žmonės galėdavo suprasti, kad netoliese darbuojasi vampyras, jei pastebėdavo galvijų, avių, giminių, kaimynų mirtis. Kilus įtarimui, kūnai būdavo ekshumuojami ir jeigu šiems vis dar augo plaukai ir nagai, ant lūpų buvo kraujo ar veidas buvo iškreiptas pykčio, jie buvo paskelbiami vampyrais.

 

Vampyrai buvo naikinami įvairiai, tačiau dažniausiai į juos buvo kalami strypai, nukertamos galvos, deginami, kartais būdavo pakartojama laidotuvių ceremonija arba pakviečiamas egzorcistas (piktųjų dvasių išvarytojas).

 

Rumunų vampyrai

 

Rumunija yra apsupta slavų valstybių, taigi nieko keista, kad ji taip pat turi savo slaviškųjų vampyrų variantą. Juos rumunai vadina „strigoi“. Taip kadaise vadintos vietinės pelėdos, tačiau dabar šis pavadinimas reiškia ir demonus bei raganas.

 

Yra kelios rumunų vampyrų rūšys: „strigoi vii“ yra gyvos raganos, kurios vampyrėmis tampa po mirties. Jos gali naktį išsiųsti savo sielą susitikti su kitomis raganomis arba su „strigoi mort“ – mirusiais vampyrais. „Strigoi mort“ yra atgiję lavonai, siurbiantys šeimos, gyvulių ir kaimynų kraują.

 

Žmogus, gimęs su uodega, gimęs ne santuokoje, miręs nenatūralia mirtimi ar miręs nepakrikštytas, buvo pasmerktas būti vampyras. Taip pat, kaip ir septintas tos pačios lyties vaikas šeimoje arba vaikas, kurio motina būdama nėščia nevalgė druskos arba buvo nužiūrėta raganos ar vampyro. Savaime aišku, kad vampyro įkandimas reiškė užtikrintą vampyrizmą po mirties.

 

Dar buvo padaras, pavadintas „virkolaku“, kuris folklore buvo siejamas su vilku, negalėjo pakęsti saulės ir garbino mėnulį, vėliau šis padaras buvo labiau susietas su vilkolakiais.

 

Žmonės atpažindavo vampyrus, kai šie užpuldavo žmones ar naminius gyvulius, išmėtydavo daiktus namuose. Vampyrai ir raganos buvo aktyviausi Šventojo Jurgio dieną (balandžio 22-ąją). Buvo manoma, kad tą naktį visos blogio formos atsirasdavo žemiškajame pasaulyje. Ši diena dar ir dabar kai kuriose valstybėse švenčiama.

 

Kad vampyrai nepaliktų kapo, buvo daromos skylės žemėje, lavonui nukertama galva, viena koja būdavo atremiama į karsto kampą. Bažnyčiose buvo dalijami česnakai, o vampyrai matydavo tuos žmones, kurie jų nebuvo valgę.

 

Kapai buvo tikrinami pagal šiuos kriterijus: vaikų kapai būdavo patikrinami po trejų metų nuo laidotuvių, jaunų žmonių – po penkerių metų, suaugusiųjų – po septynerių.

 

Mirus galimam potencialiam vampyrui, jis būdavo rūpestingai saugomas nuo kontakto su gyvūnais, į kapą įdedama rožės šaka, XIX amžiuje žmonės peršaudavo karstą kulka. Ant langų buvo kabinami česnakai, jais ištrindavo naminius gyvulius.

 

Jeigu būdavo atkasamas vampyras, kuris kam nors įkando, jo kūnas būdavo sukapojamas į gabalus, gabalai sudeginami, o pelenai sumaišomi su vandeniu ir įkastiesiems žmonėms kaip vaistas duodami išgerti.

 

Čigonų vampyrai

 

Netgi šiandien čigonai dažnai siejami su vampyrais fantastikoje. Be jokios abejonės, taip yra dėl Bremo Stokerio knygos „Drakula“ įtakos. Pasak jos, čigonai tarnavo Drakulai, nešiodami jo dėžes su žeme ir jį saugodami.

 

Čigonai susiformavo šiaurės Indijoje, bet savo vardą gavo atklydę į Egiptą maždaug 1000 metais. Tada jie patraukė į vakarus ir, būdami Turkijoje, perėmė daugelį turkiškų žodžių.

 

XIV amžiuje jie pasiekė Balkanus ir paplito po visą Europą. Čigonai pasiekė Rumuniją truputį anksčiau, nei gimė Vladas Drakula 1431 metais.

 

Čigonų religija yra gana sudėtinga ir skirtingose gentyse ji skiriasi, bet jie visi turi dievą O Delą. Pasak jų tikėjimo, siela patenka į pasaulį panašiu būdu kaip ir krikščionių religijoje, tačiau jiems mirtis neegzistuoja. Siela pasilieka prie kūno ir kartais bando sugrįžti atgal į jį. Čigonų mitai apie gyvuosius numirėlius papildė kai kuriuos vengrų, rumunų ir slavų mitus.

 

Indijoje, senojoje čigonų gimtinėje, buvo daug mitinių vampyrų veikėjų. Buta – tai žmogaus, mirusio netikėta mirtimi, siela. Ji klaidžiodavo ir puldinėdavo žmones lavono pavidalu. Šiaurės Indijoje dar buvo „brahmaparuša“, vampyriškos prigimties būtybė, su žarnomis, supančiomis galvą, ir kaukole, iš kurios gyvis gėrė kraują.

 

Žymiausias Indijos vampyras – Kali. Jis turėjo iltis, nešiojo kaukolių girliandą kaip karolius ir turėjo keturias rankas. Jo šventyklos buvo giliuosiuose žemės sluoksniuose. Kali ir deivė Durga kovėsi su demonu Raktabija, kuris galėjo atgimti iš kiekvieno išpilto kraujo lašo. Kali iščiulpė visą demono kraują ir nė lašelis nebuvo išpiltas, taip demonas buvo nugalėtas.

 

Sara, arba Juodoji Deivė, yra čigonų Kalio prototipas. Vienas čigonų vampyras vadinamas „mullo“ (tas, kuris miręs). Buvo tikima, kad jis po mirties sugrįžta ir čiulpia savo giminaičių, nesugebėjusių tinkamai jo palaidoti, kraują. Kiekvienas, kuris buvo praradęs pirštą, buvo taip pat laikomas vampyru.

 

Netgi augalai, šunys, katės ir galvijai galėjo tapti vampyrais. Buvo manoma, kad namuose ilgai laikomi moliūgai ir melionai pradeda judėti, leisti garsus ir siurbti kraują.

 

Norėdami vampyro, žmonės pasamdydavo „dampirą“ (vampyro ir jo našlės sūnų), kad šis surastų kraujasiurbį. Laidodami galimą vampyrą, čigonai perverdavo jį plieno ar geležies adatomis, velioniui į burną įkišdavo geležies gabaliukų, jų padėdavo ir ant akių, ausų, tarp pirštų. Dar į kapą buvo dedama gudobelės šaka arba gudobelės mietu perveriamos velionio kojos. Toliau sekdavo kapo badymas strypais, apipylimas verdančiu vandeniu, galvos nukirtimas, deginimas.

 

Nepaisant plataus čigonų paplitimo po pasaulį, jų tradicijos gyvuoja dar ir šiandien. 1992 metais jie Rumunijoje išsirinko naują karalių.

 

Šikšnosparniai

 

Išgirdę ką nors apie vampyrus, nejučiomis juos siejame su šikšnosparniais. Mūsų dienomis jie yra neatsiejama istorijų apie vampyrus dalis.

 

Daugelis tautų turi mitų apie šikšnosparnius. Pietų Amerikoje Kamazotsas buvo šikšnosparnių dievas, gyvenantis po žeme, šikšnosparnių pasaulyje. Europoje šikšnosparniai ir pelėdos ilgai buvo siejami su antgamtiniais reiškiniais daugiausiai todėl, kad tai nakties gyvūnai. Tačiau čigonai tikėjo juos esant laimės simboliu – nešiojo amuletus iš šikšnosparnio kaulų.

 

Tačiau kodėl šikšnosparniai buvo susieti su vampyrais? Pasaulyje yra tiktai trys šikšnosparnių-vampyrų rūšys. Visos jos gyvena tik Centrinėje ir Pietų Amerikoje. XVI amžiuje ispanų konkistadorai pirmą kartą susidūrė su jais ir atrado panašumų su mitiniais vampyrais. Netrukus visi šikšnosparniai pradėti tapatinti su vampyrais. Per kelis šimtmečius sąryšis vis stiprėjo ir dabar abu gyviai tapo neatsiejamomis vienas kito dalimis.

 

Šaltinis: Dienraštis „Klaipėda“


Facebook komentarai
4 komentarų "Vampyrai"
2500
Rūšiuoti pagal:   Naujausius | Seniausius | Geriausius
Gabrė

Jeigu išrinktųjų nebūtų vampyrų, tai niekas apie juos nerašytų, nekalbėtų, nepasakotų.

Sraigius

Svarbu kad lenkai priklauso vampyrams. Viskas aišku čia.

lol

saltinis: dienrastis klaipeda :DDDD

Justina

labai idomu bet galetu buti daugiau informacijos!

wpDiscuz